Dekonstrukcija
Dekonstrukcija - tai būdas suprasti, kaip kas nors buvo sukurta, dažniausiai tokie dalykai kaip menas, knygos, eilėraščiai ir kiti rašytiniai kūriniai. Dekonstrukcija - tai ko nors skaidymas į mažesnes dalis. Dekonstrukcija nagrinėja mažesnes dalis, kurios buvo panaudotos daiktui sukurti. Mažesnės dalys paprastai yra idėjos.
Kartais dekonstrukcija nagrinėja, kaip autorius gali reikšti tai, ko neturi omenyje. Ji sako, kad dėl to, jog žodžiai nėra tikslūs, mes niekada negalime žinoti, ką autorius norėjo pasakyti.
Kartais dekonstrukcija nagrinėja dalykus, kurių autorius nepasakė, nes darė prielaidas.
Vienas iš dalykų, į kurį jis atkreipia dėmesį, yra tai, kaip veikia priešingybės. (Jis jas vadina "binarinėmis opozicijomis"). Jis teigia, kad dvi priešingybės, pavyzdžiui, "geras" ir "blogas", iš tikrųjų nėra skirtingi dalykai. "Geras" turi prasmę tik tada, kai kas nors jį palygina su "blogu", o "blogas" turi prasmę tik tada, kai kas nors jį palygina su "geru". Taigi net kai kas nors kalba apie "gerą", vis tiek kalba apie "blogą". Tačiau tai tik vienas iš dalykų, kuriuos jis daro.
Dėl tokių dalykų dekonstrukcija teigia, kad knygos ir eilėraščiai niekada nereiškia to, ką mes iš pradžių manome, kad jie reiškia. Visada yra ir kitų prasmių, o knyga ar eilėraštis veikia todėl, kad visos šios prasmės veikia kartu. Kuo atidžiau žvelgiame į rašinį, tuo daugiau sužinome apie tai, kaip jis veikia ir kaip prasmė veikia visus dalykus. Jei viską dekonstruotume, galbūt apskritai niekada negalėtume kalbėti ar rašyti. Tačiau tai nereiškia, kad dekonstrukcija yra nenaudinga. Jei dekonstruosime kai kuriuos dalykus, galėsime daugiau sužinoti apie juos ir apie tai, kaip veikia kalbėjimas ir rašymas.
Slidūs žodžiai
Žodžius sudaro "signifikantai", t. y. garsai ir (arba) rašyba, ir "signifikatas", t. y. reikšmė ir sąvokos, apie kurias jie kalba. Tačiau žodžio reikšmė natūraliai yra dviprasmiška; pats žodis ir reikšmė nėra natūraliai susiję. Žodis "grupė" gali reikšti elastinę juostą, popmuzikos grupę, pučiamųjų instrumentų muzikantų susibūrimą arba žmonių grupę, kurių kiekvienas turi atskiras konotacijas ir mentalinius vaizdinius. Tai reiškia, kad žodžių reikšmes pasirenka skaitytojas. Panašiai skaitymas yra tarsi bandymas laikyti šlapią žuvį, nes kiekvienas žodis turi daugybę reikšmių. Jacques'as Derrida tai vadina "slydimu signifikantų grandine".
Reikšmių grandinė - tai ilga tarpusavyje susijusių žodžių grandinė, pavyzdžiui, grandinė gali atrodyti taip: "juosta, žalvaris, varis, policija". Ši grandinė iš tikrųjų neturi pabaigos, nes kiekvienas žodis susijęs su daugeliu kitų, ir kuo žodis slidesnis, tuo daugiau žodžių su juo susiję.
Svarbūs žmonės
Dekonstruktyvistai kvestionuoja kalbą ir prasmę. Dekonstruktyvistais paprastai vadinami kai kurie žmonės, kurie buvo labai artimi Derrida. Tai Helene Cixous ir Jean-Luc Nancy. Jei kas nors iš tiesų viską dekonstruotų, jis negalėtų nei kalbėti, nei mąstyti! Vietoj to yra žmonių, kurie dekonstruoja daiktus (knygas, eilėraščius, raštus, žodžius - trumpai tariant, tekstus). Žakas Derida (Jacques Derrida) pradėjo dekonstruoti daiktus septintajame dešimtmetyje, tačiau jis nebuvo pirmasis. Martinas Heideggeris 1927 m. veikale "Būtis ir laikas" kalbėjo apie dekonstrukciją, tačiau jis vartojo žodį "destrukcija". Heideggeris netgi galėtų sakyti, kad šią idėją perėmė iš senovės graikų filosofų, tokių kaip Platonas ir Aristotelis. Kiti svarbūs žmonės, kurie apie tai kalbėjo, yra Paulis de Manas ir Judith Butler.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra dekonstrukcija?
A: Dekonstrukcija - tai būdas suprasti, kaip kas nors buvo sukurta, dažniausiai tokie dalykai kaip menas, knygos, eilėraščiai ir kiti rašytiniai kūriniai.
K: Į ką žiūri dekonstrukcija?
A: Dekonstrukcija nagrinėja mažesnes dalis, iš kurių buvo sukurtas objektas, o mažesnės dalys paprastai yra idėjos.
K.: Į ką dekonstrukcija kartais atkreipia dėmesį, kai kalbama apie rašymą?
A: Kartais dekonstrukcija analizuoja, kaip autorius gali įteigti tai, ko neturi omenyje. Ji sako, kad dėl to, jog žodžiai nėra tikslūs, niekada negalime žinoti, ką autorius turėjo omenyje.
K: Į ką dekonstrukcija atkreipia dėmesį kalbant apie priešingybes?
A: Vienas dalykas, į kurį ji atkreipia dėmesį, yra tai, kaip veikia priešingybės. (Ji jas vadina "binarinėmis opozicijomis".) Ji sako, kad dvi priešingybės, pavyzdžiui, "geras" ir "blogas", iš tikrųjų nėra skirtingi dalykai.
K: Ką dekonstrukcija teigia apie knygų ir eilėraščių prasmę?
A: Dekonstrukcija teigia, kad knygos ir eilėraščiai niekada nereiškia to, ką mes iš pradžių manome, kad jie reiškia. Visada yra ir kitų prasmių, o knyga ar eilėraštis veikia todėl, kad visos šios prasmės veikia kartu.
K: Ar dekonstrukcija teigia, kad galime tiksliai žinoti, ką autorius turėjo omenyje?
A: Ne, dekonstrukcija teigia, kad niekada negalime tiksliai žinoti, ką autorius norėjo pasakyti, nes žodžiai nėra tikslūs.
K: Koks dekonstrukcijos tikslas?
A: Jei dekonstruosime kai kuriuos dalykus, galėsime daugiau sužinoti apie juos ir apie tai, kaip veikia kalbėjimas ir rašymas.
