Defliacija: apibrėžimas, priežastys ir pasekmės

Sužinokite, kas yra defliacija, jos priežastys ir pasekmės ekonomikai — kaip ji veikia kainas, darbo rinką ir vyriausybių politiką bei galimi sprendimai.

Defliacija reiškia, kad produktų ir paslaugų kainos ilgą laiką paprastai mažėja. Ji yra priešinga infliacijai, kai kainos kyla. Ekonomiškai sakoma, kad defliacija įvyksta tada, kai pinigų kiekis arba paklausa yra mažesni už prekių ir paslaugų pasiūlą — trumpai tariant, kai pinigų yra mažiau negu prekių. Dažnai defliacija laikoma silpnos šalies ekonomikos būklės požymiu, nes ji gali prasidėti arba sustiprėti ekonomikos nuosmukio metu — pvz., po didelio vartojimo sumažėjimo ar finansų krizės. Kai kurie ekonomistai teigia, kad defliacija gali būti pavojingesnė už infliaciją, nes ji gali sukelti užburtą ratą mažėjančios paklausos ir augančio nedarbo.

Kaip atsiranda defliacija

Defliacija dažnai prasideda dėl vartotojų ir verslo lūkesčių: jei žmonės laukia, kad kainos dar labiau sumažės, jie atideda pirkinius. Tokiu būdu sumažėja bendras vartojimas ir investicijos. Verslai, gaudami mažiau pajamų, negali palaikyti ankstesnio gamybos lygio ir ima jį mažinti, taip pat atleidžia darbuotojus, kad sutaupytų kaštus. Tai dar labiau mažina paklausą ir gali sukelti defliacinį spiralą.

Pagrindinės priežastys

• Paklausos sumažėjimas: staigus vartojimo ir investicijų kritimas (pvz., krizės metu) mažina bendrą pinigų srautą ekonomikoje.
• Per didelė pasiūla: jei prekių ir paslaugų gamyba auga greičiau nei pinigų kiekis ar paklausa, tai gali spausti kainas žemyn.
• Pinigų kiekio sumažėjimas arba lėtas augimas: kai pinigų pasiūla neauga kartu su produkcija, realios kainos linkusios kristi.
• Technologinės inovacijos ir produktyvumo augimas: gali mažinti vienetines sąnaudas ir, jeigu konkurencija didelė, lemti kainų kritimą.
• Skolos našto padidėjimas: kai skolos reali vertė didėja (nes kainos krenta), vartotojai ir įmonės taupo labiau, kad atsiskaitytų su skolomis.
• Išoriniai šokai: didelis aktyvų burbulas ar finansų krizė, sumažinusi turtą ir pasitikėjimą.

Matavimo bei simptomai

Defliacija matuojama kaip bendras vartotojų kainų indekso (pvz., VKI/CPI) kritimas per tam tikrą laikotarpį. Kiti požymiai:

• neigiama metinė infliacijos norma;
• silpnėjantis vartotojų pasitikėjimas;
• didėjantis nedarbas ir mažėjančios darbo užmokesčio augimo tendencijos;
• įmonių pardavimų ir pelningumo mažėjimas.

Pasekmės ekonomikai

Defliacijos pasekmės gali būti rimtos ir ilgalaikės:

• Defliacinis spiralas: kainų kritimas skatina atidėti pirkimus, o tai mažina paklausą toliau.
• Skolų našto padidėjimas: ženkliai krintant kainoms, skolų reali vertė didėja, todėl skolininkams sunkiau grąžinti paskolas.
• Investicijų sumažėjimas: verslai delsia plėstis, nes mažėja pajamų perspektyvos.
• Nedarbo augimas: sumažėjus gamybai ir paslaugoms, įmonės mažina darbo jėgą.
• Žemesnės vyriausybių pajamos: defliacija mažina nominatines pajamas (mokestines įplaukas), trukdo fiskalinėms priemonėms.

Istoriniai pavyzdžiai

Didelė defliacija pasaulyje buvo retos, ypač po XX a. ketvirtojo dešimtmečio. Išimtis – Japonija, kurią nuo 1990-ųjų laikoma ilgalaikės defliacijos patyrusia ekonomika („prarastieji dešimtmečiai“). Taip pat istoriškai pavyzdys — Didžioji depresija 1930-aisiais, kai kainos smuko ir ekonominė veikla smarkiai susilpnėjo.

Kaip vyriausybės ir centriniai bankai reaguoja

Vyriausybės ir centriniai bankai turi keletą priemonių kovai su defliacija:

• Monetarinė politika: palūkanų mažinimas, kiekybinis skatinimas (quantitative easing), pinigų pasiūlos didinimas — siekiama padidinti likvidumą ir paskatinti paskolas bei investicijas.
• Fiskalinė politika: vyriausybės gali didinti išlaidas arba mažinti mokesčius, kad keltų paklausą. Kai kurios priemonės, pavyzdžiui, PVM arba vartojimo mokesčių sumažinimas, gali tiesiogiai sumažinti kainas ir paskatinti pirkimus.
• Struktūrinės reformos: siekiant atkurti verslumo ir investicijų pasitikėjimą.
• Palūkanų normų sritys: kai kuriose šalyse centriniai bankai vartojo neigiamas palūkanų normas, kad skatintų išlaidas priešingai nei taupymą.

Reikia pažymėti, kad straipsnyje minima, jog vyriausybė gali sumažinti įmonių mokesčius, kad jos galėtų sumažinti kainas ir skatinti pirkimus — tai viena iš fiskalinių priemonių, tačiau realybėje mokesčių mažinimas dažniau naudojamas siekiant padidinti namų ūkių ir įmonių disponuojamas pajamas bei paklausą, o ne tiesiogiai sukelti defliaciją.

Skirtumas tarp defliacijos ir disinflacijos

Disinflacija reiškia infliacijos tempo sulėtėjimą (kainos vis dar kyla, bet lėčiau). Defliacija — kainų sumažėjimas. Disinflacija yra mažiau pavojinga nei faktinė defliacija.

Kaip gyventojai ir verslai gali prisitaikyti

• gyventojams: diversifikuoti santaupas, sumažinti perteklinį skolinimąsi, vengti ilgalaikių didelių skolų, kai jų pajamos yra neapibrėžtos;
• verslams: stengtis išlaikyti likvidumą, optimizuoti sąnaudas, plėtoti lanksčias kainodaros strategijas ir investuoti į produktyvumą.

Apibendrinant, defliacija yra ilgalaikis kainų kritimas, kurį gali sukelti tiek pasiūlos, tiek paklausos šokai, pinigų pasiūlos problemos arba lūkesčių pokyčiai. Ji gali turėti rimtų ekonominių pasekmių, todėl vyriausybės ir centriniai bankai dažnai imasi aktyvių priemonių jai užkirsti kelią.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra defliacija?

K: Kodėl defliacija yra silpnos ekonomikos požymis?

K: Kaip prasideda defliacija?

Klausimas: Ar kada nors būna defliacija, kai ekonomika auga?

K: Kada paskutinį kartą pasaulyje buvo didelė defliacija?

K: Kaip vyriausybės gali padėti įveikti defliaciją?

K: Kodėl vyriausybėms nepatinka defliacija?

Paieška pagal raidę