Don Kichotas — Miguelio de Cervanteso romanas, pirmą kartą išleistas dviem tomais (1605 ir 1615 m.). Originalas parašytas ispanų kalba, o ankstyvą vertimą į anglų kalbą atliko Tomas Šeltonas. Dėl savo formos, satyrinio tono ir pasakojimo naujovių daugelis literatūros tyrinėtojų Don Kichotą laiko vienu pirmųjų moderniųjų romanų. Romano pagrindinis herojus – idealistas, kuris vienu metu kelia juoką ir užuojautą: jo elgesys tapo toks žinomas, kad iš jo kilęs terminas lietuvių kalboje dažnai įvardijamas kaip donkichotiškas (quixotic) — utopiškas, nerealiais idealais pagrįstas elgesys.
Siužeto santrauka
Romano centre — vidutinio amžiaus riterių pasakų skaitymu apsėstas Alonsas Kichanas (isp. Alonso Quijano), kuris praranda sveiką nuovoką ir pasiskelbia riteriu Don Kichotu iš La Mančos. Jis įsivelka į riteriškas avantiūras, apsirengęs senovine šarvų dalimi, ant seno žirgo, kurį pavadina Rozinantu. Don Kichotas paskiria sau ponią – paprastą kaimo merginą, kurią idealizuoja kaip Dulcinė de Toboso.
Gretinėje narracijoje veikia Sančas Pansa — paprastas valstietis, tapęs Don Kichoto skvernikiu (sekėju), kuriam riterio pažadai apie salą kaip atlyginimą už tarnybą suteikia komiškų, bet ir žmogiškų kontrastų prieš Don Kichoto idealizmą.
Romane pateikiama daug atskirų epizodų ir nuotykių, kurie parodo Don Kichoto klaidingą suvokimą ir visuomenės reakciją į jį. Vienas garsiausių epizodų — Don Kichoto kova su vėjo malūnais, kuriuos jis suvokia kaip milžinus; bandydamas kovoti su jais, jis patiria pralaimėjimą ir pasityčiojimą. Kiti žinomi epizodai: susidūrimas su priekabiavusiais klajokliais, bandymas „išlaisvinti“ vergus, vizitas pas „karalienę“ tarsi į pilį laikoma užeiga, ir susitikimai su įvairiais personažais, atspindinčiais to meto visuomenės sluoksnius.
Antroje knygos dalyje ispanų kultūroje ir literatūroje pažymėta didesnė metatextualumo ir ironijos dozė: Cervantesas žaidžia su skaitytojo lūkesčiais, atsako į netikrą (pseudoniminį) tęsinį, kurį 1614 m. paskelbė anoniminis autorius (Avellaneda). Knygos pabaigoje Alonsas Kichanas grįžta namo, atgauna protą, atsisako riterių idealų ir netrukus miršta — tai liūdnas, tačiau pamokantis užbaigimas.
Pagrindiniai personažai
- Don Kichotas (Alonsas Kichanas) — idealistas, riterių pasakų įkvėptas veikėjas, kurio utopinis pasaulio suvokimas kontrastuoja su realybe.
- Sančas Pansa — Don Kichoto skvernikas; pragmatiškas, žemiškas, suteikia humoro ir žmogaus perspektyvą.
- Dulcinė (Dulcinea del Toboso) — idealizuota ponia, kuri iš tikrųjų yra paprasta peasantė; Don Kichoto idealizacijos objektas.
Temos ir stilistika
Romano pagrindinės temos: tikrovė prieš iliuziją, protas prieš beprotybę, naratyvo prigimtis ir literatūros parodymai. Cervantesas naudoja sarkazmą ir satyrą, ironizuodamas riterišką literatūrą bei tuo pačiu metu parodamas užuojautą savo herojui. Stiliaus požiūriu romanas pasižymi daugiasluoksniu pasakojimu, metatekstualumu (autorius komentuojąs pats save arba kitus pasakojimus) ir charakterių psichologine gausa.
Istorinis ir kultūrinis reikšmingumas
Don Kichotas laikomas kertiniu Vakarų literatūros kūriniu. Jis ne tik kritikavo pasenusias riteriškumo tradicijas, bet ir praplėtė pasakojimo galimybes — atsirado erdvė psichologijai, ironijai ir sudėtingam personažų santykių atvaizdavimui. Romano įtaka jaučiama vėlesnėje prozoje, teatro ir kino kūriniuose, taip pat jis tapo dažnu literatūrinių ir filosofinių diskusijų objektu.
Vertimai ir adaptacijos
Romano vertimai ir adaptacijos egzistuoja visame pasaulyje: nuo ankstyvųjų vertimų į anglų kalbą iki šiuolaikinių vertimų į daugelį kalbų. Kūrinys taip pat įkvėpė operas, baletus, filmus, televizijos serialus, paveikslus ir net komiksus. Fraziškai lietuvių ir kitų kalbų vartosenoje įsitvirtino posakis „muštis su vėjo malūnais“ (angl. to tilt at windmills), reiškiantis kovą su išgalvotais priešais ar bereikšmę kovą.
Kodėl verta skaityti?
Don Kichotas — daugiau nei komiška istorija apie beprotį riterį. Tai gilus ir daugiasluoksnis romanas apie žmogaus svajones, klaidas, draugystę ir visuomenę. Skaitytojui jis siūlo tiek lengvą humorą, tiek filosofinius apmąstymus, todėl išlieka aktualus ir šiandien.
