Alfonsas Puatjė, Alfonsas arba Alfonsas (1220 m. lapkričio 11 d. - 1271 m. rugpjūčio 21 d.) buvo Puatjė grafas nuo 1225 m. ir Tulūzos grafas (kaip Alfonsas II) nuo 1247 m.

Alfonsas buvo Prancūzijos karaliaus Liudviko VIII ir Kastilijos karalienės Blanšos sūnus. Jis buvo jaunesnysis Prancūzijos karaliaus Liudviko IX ir vyresnysis Sicilijos karaliaus Karolio I brolis.

Paryžiaus sutartyje buvo numatyta, kad karaliaus Liudviko brolis turi vesti Tulūzos Joaną, Tulūzos Raimondo VII dukterį, todėl 1237 m. Alfonsas ją vedė.

Gyvenimas ir valdymas

Alfonsas gimė kaip Prancūzijos karališkosios dinastijos narys ir nuo mažens buvo įtrauktas į dinastinius bei politinius susitarimus, kurie turėjo konsoliduoti karaliaus valdžią pietų Prancūzijoje po Albigensų kryžiaus žygių. Jau vaikystėje jam buvo suteiktas Puatjė grafystės titulas, o vėliau, per santuoką su Tulūzos palikuone, jis įgijo teisinius ir dinastinius pretenzijas į Tulūzą.

Kaip Tulūzos grafas (Alfonsas II) jis kartu su žmona kontroliavo didelę dalį Lankedoko regiono. Po Raimondo VII mirties 1249 m. Tulūzos valdžia faktiškai perėjo į Alfonsą ir Joanos rankas, ir jie siekė įtvirtinti karališką administraciją bei teisinę tvarką buvusiose feodalinėse teritorijose. Alfonsas aktyviai rengė administracines reformas, sprendė teisinės priklausomybės ir turto ginčus, taip stengdamasis sumažinti vietos didikų nepriklausomumą ir suartinti regioną su centrinės valdžios struktūromis.

Santuoka, palikuonys ir paveldas

Alfonso ir Joanos santuoka, sudaryta pagal Paryžiaus sutarties nuostatas, buvo svarbus tarpines politines grandis, kurios tikslas buvo užtikrinti Prancūzijos karaliaus įtaką pietuose. Pora neturėjo palikuonių; abu mirė 1271 m. (Alfonsas — 1271 m. rugpjūčio 21 d.). Kadangi nebuvo įpėdinių, pagal ankstesnius susitarimus (tarp jų ir Paryžiaus sutartį) jų turėtos teritorijos, įskaitant Tulūzą ir Puatjė, perėjo Prancūzijos karaliaus valdžion.

Reikšmė ir palikimas

Alfonsas iš Puatjė laikomas vienu iš to meto Capetų dinastijos princų, padėjusių suvienodinti ir išplėsti karališkąją valdžią pietų Prancūzijoje. Jo valdymas prisidėjo prie regiono integracijos į Prancūzijos valstybę, o mirties požiūriu — teritorijų perėjimas į karaliaus rankas — buvo žingsnis link centralizacijos, kuri tęsėsi vėlesniais šimtmečiais. Jo ir Joanos mirtis be palikuonių užbaigė ilgą etapinį perėjimą nuo vietinės feodalinės valdžios prie tiesioginės karališkos apsaugos ir administracijos.