Laukinė katė (Felis silvestris) — biologija, porūšiai ir paplitimas

Laukinė katė (Felis silvestris): išsamus biologijos, porūšių ir paplitimo vadovas — kilmė, skirtumai nuo naminės katės ir įdomūs faktai apie Eurazijos gyventoją.

Laukinė katė yra Felis silvestris, mažųjų kačių Felinae pošeimio atstovė. Jos tėvynė - Eurazija. Pavadinimas „laukinė katė“ kilęs iš jos gyvenimo būdo ir elgesio – tai nelengvai prijaukinama rūšis, kuri gamtoje gyvena savarankiškai ir vengia žmonių. Tačiau daugelyje vietovių vyko ir tebėra intensyvus kryžminimasis su naminėmis katėmis, dėl ko laukinių populiacijų genetinė struktūra dalinai išsitrynė.

Išvaizda ir atpažinimas

Laukinės katės paprastai yra didesnės ir tvirtesnės už vidutinę naminę katę: jų kūno ilgis dažnai siekia apie 50–75 cm (priklausomai nuo porūšio), uodega – 25–35 cm, o svoris – nuo 3 iki 8 kg (patinai būna didesni). Kailis storas ir tankus, spalva nuo pilkai rudai dryžuotos iki gelsvai rusvos, su ryškesnėmis juostomis ant galvos ir kūno. Uodega yra pūsta, su keliais aiškiais žiedais ir bukesniu galu nei daugumos naminių kačių uodega.

Porūšiai ir taksonomija

Laukinė katė pasižymi dideliais geografiniais skirtumais: anksčiau aprašyta iki maždaug 22 porūšių, tačiau naujesnės genetinės studijos siūlo platesnę taksonominę interpretaciją – kai kurie tyrėjai siūlo suskirstyti rūšį į kelias pagrindines linijas arba net į keturis pločius grupes. Vienas iš ginčytinų atvejų yra Kinijos kalnų katė, kuri anksčiau buvo laikoma atskira rūšimi (kartais kaip Felis bieti), bet šiandien dažnai traktuojama kaip artimiausia laukinei katei priklausanti vienetų grupė.

OriginaIas ir naminės katės kilmė

Šiuolaikinė naminė katė kilo daugiausia iš Afrikos laukinės katės (F. s. lybica) populiacijų, kurios buvo prijaukintos Vakarų Azijoje ir Šiaurės Afrikoje maždaug prieš 10–9 tūkst. metų. Naminės katės morfologija ir elgesys per tūkstantmečius vystėsi kartu su žmonių gyvenviečių ekologija.

Gyvenamoji aplinka ir paplitimas

Laukinės katės gyvena labai įvairiuose biotopuose: miškingose teritorijose, miškinguose stepėse, kalnuose ir krūmynuose. Europoje dažniausiai aptinkama miškingose ir mišrių miškų zonose, kai kuriose Azijos dalyse — stepėse ir pusdykumėse. Paplitimas apima didelę Eurazijos dalį; kai kurios populiacijos susilpnėjusios arba izoliuotos dėl žmogaus veiklos.

Elgesys, mityba ir dauginimasis

Laukinės katės yra daugiausia naktinės arba paryčiais ir sutemus aktyvios, laisvai samdodamos teritorijas ir žymėdamos jas kvapais. Tai vienišos medžiotojos: pagrindinė mityba — graužikai (pvz., pelės, žiurkės), smulkūs žinduoliai, paukščiai, retkarčiais vabzdžiai ar varliagyviai. Medžioklė vykdoma tyliai ir iš lėto, pasikliaujant uosle ir rega.

Poravimasis vyksta dažniausiai pavasario pabaigoje arba vasaros pradžioje, po ~63–68 dienų trunka nėštumas, ir patelė pagimdo 1–6 kačiukus. Jaunikliai auga pas motiną keletą mėnesių ir įprastai tampa nepriklausomi po kelių mėnesių.

Hibridizacija ir rūšių atpažinimo problemos

Vienas iš pagrindinių laukinių kačių išlikimo iššūkių yra hibridizacija su laisvai gyvenančiomis arba paleistomis naminėmis katėmis. Dėl kryžminimosi ir genų maišymosi natūralios laukinių populiacijų savybės gali išnykti arba susilpnėti, todėl genetinė tarša laikoma svarbia grėsme autentiškoms laukinių kačių populiacijoms.

Tvarumas, grėsmės ir apsauga

Pagal IUCN Felis silvestris dažnai vertinama kaip rūšis, kuriai pasauliniu mastu gresia mažiau pavojų (angl. Least Concern), tačiau kai kurių regionų populiacijos yra pažeidžiamos. Pagrindinės grėsmės:

• habitatų nykimas ir susiskaidymas dėl žemės ūkio, urbanizacijos ir kelius statybos;
• persekiojimas dėl realių ar tariamų nusikaltimų prieš naminius gyvulius;
• hibridizacija su naminėmis katėmis;
• ligos ir parazitai, plintantys iš prijaukintų kačių;
• autotraumos (eismo įvykiai).

Daugelis šalių įtraukė laukinę katę į apsaugos sąrašus, atliekami genetiniai tyrimai, monitoringas ir vietovinės priemonės, skirtos sumažinti hibridizaciją bei išsaugoti natūralias buveines.

Atpažinimas nuo naminės arba laukinės kilmės katės

Praktiškai laukines kates dažnai sunku atskirti nuo laukinių naminės kilmės (feralinių) kačių, ypač kai vyrauja kryžminimasis. Bendrai atpažinti padeda: robustesnė kūno sandara, storesnis kailis, uodega su aiškiais žiedais ir bukesniu galu, mažiau „žuviskos“ (spot) rašto, vienodesnė juostuota ar dryžuota kailio tekstūra bei elgesio bruožai (stipresnis baimės reakcijos lygis žmonėms).

"Laukinės katės" pavadinimas kartais vartojamas ir kaip terminas, kuriuo vadinamos naminės katės, kurios tapo laukinėmis, t. y. gyvena be šeimininkų. Svarbu skirti tikrąsias laukines katės populiacijas nuo feralinių kačių dėl tinkamos apsaugos strategijos plano ir genetinės įvairovės išsaugojimo.

Klausimai ir atsakymai

K: Koks yra mokslinis laukinės katės pavadinimas?

K: Kur gyvena laukinė katė?

K: Kodėl laukinė katė vadinama laukine?

K: Ar laukinės ir naminės katės kryžminosi?

K: Kuo laukinės katės skiriasi nuo naminių kačių savo fizinėmis savybėmis?

K: Kiek yra laukinių kačių porūšių?

K: Iš kurio laukinių kačių porūšio kilo mūsų naminės katės?

Paieška pagal raidę