Ouiatenono fortas buvo viena pirmųjų įtvirtintų europiečių gyvenviečių dabartinėje JAV Indianos valstijoje. Jis stūksojo maždaug už trijų mylių į pietvakarius nuo dabartinio Vakarų Lafajeto, prie Vabašo (Wabash) upės slėnio — strateginės vietos, kurią prancūzai pasirinko dėl prekybos kelių ir kontakto su vietinėmis indėnų gentimis.
Fortą 1717 m. įsteigė Prancūzijos valdžia kaip karinį postą ir prekybos stotį, skirtą apsisaugoti nuo Didžiosios Britanijos įtakos plėtros Vakarų link bei kontroliuoti kailių (ypač bebrų kailių) prekybą regione. Jis funkcionavo kartu su netoliese esančiomis Wea (viena iš Miami konfederacijos grupių) gyvenvietėmis: prancūzų pirkliai, gaudytojai iš Kvebeko ir vietiniai indėnai čia keitėsi prekėmis, žiniomis ir kultūriniais ryšiais.
Per XVIII a. pirmąją pusę Ouiatenono sritis tapo reikšingu kailių prekybos centru. Kai kurie šaltiniai mini, kad forto ir aplinkinių kaimų gyventojų skaičius pasiekė kelis šimtus ar net per tūkstantį – apie 2000 skaičius nurodomas kaip apimties įvertis, apjungiantis ne tik forto įgulos narius, bet ir prekybininkus, šeimas bei netoliese gyvenusias indėnų bendruomenes.
Prancūzų ir indėnų karo (angl. French and Indian War) metu, 1761 m., britų pajėgos, vadovaujamos leitenanto Edvardo Dženkinso, užėmė Ouiatenono fortą. Tačiau 1763 m., per vadinamąjį Pontiako sukilimą, Otavos genties vadas Pontiac ir sąjungininkai iš vietinių tautų netikėtai užėmė fortą be didesnio pasipriešinimo. Per tą patį sukilimą buvo užimti ir kiti Britų postai regione.
Po karo britai Ouiatenono fortu mažai domėjosi: jame nebebuvo nuolatinės didelės įgulos, o prancūzų ir indėnų ryšiai bei prekybos keliai palaipsniui keitėsi. XVIII a. pabaigoje vietinės indėnų gentys kartais naudojosi forto vietovės liekanomis kaip operacijų baze, rengdamos reidus prieš į vakarus plečiančius amerikiečių kolonistus. Siekdama sumažinti tokius pavojus naujai besikuriančioms apylinkėms, 1791 m. prezidento Džordžo Vašingtono administracija priėmė sprendimą pašalinti forto struktūras.
Per XIX a. forto pastatai sunyko arba buvo išardyti, tačiau vietos istorija išliko atmintyje. 1930 m. vietinis gydytojas Ričardas Vėterilas (Richard Wetherill) netoli pradinės forto vietos pastatė jo rekonstrukciją, siekdamas pažymėti istorinio objekto vietą ir skatinti visuomenės susidomėjimą regiono praeitimi. Vėlesniais dešimtmečiais atlikti archeologiniai tyrimai padėjo geriau suprasti originalaus forto planus ir gyvenimo sąlygas.
1970 m. ši vieta buvo įtraukta į Nacionalinįistorinių vietųregistrą. Šiandien Ouiatenono teritorija prižiūrima vietos istorijos organizacijų ir valstybinių institucijų; teritorijoje yra atstatytų ar rekonstruotų pastatų, ekspozicijų ir interpretacinių stendų, skirtų supažindinti lankytojus su XVIII a. gyvenimu prancūzų ir indėnų bendruomenėse.
Vienas iš svarbiausių kasmetinių renginių — tradicinė Medžiotojų mėnulio šventė (angl. Feast of the Hunters' Moon), kuri pritraukia reenaktorių, amatininkų ir lankytojų iš visos šalies. Šventės metu vyksta gyvosios istorijos inscenizacijos, prekyba tradiciniais amatais, kulinarinė rekonstrukcija ir edukacinės programos, skirtos pristatyti kailių prekybos epizodą, karo ir taikos santykius tarp europiečių ir vietinių tautų bei kasdienį gyvenimą forto laikotarpiu.
Ouiatenono fortas išlieka svarbiu kultūrinio paveldo objektu: jis primena apie Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir vietinių indėnų sudėtingus santykius, ankstyvųjų Vakarų kolonizacijos bangų poveikį bei apie tai, kaip prekyba ir karinės bei diplomatinių sandorių linijos formavo Šiaurės Amerikos istoriją.
