Frankenšteino pabaisa – Mary Shelley 1818 romano personažas ir kultūros ikona
Frankenšteino pabaisa — Mary Shelley 1818 romano ikoniškas personažas: žmogaus ir monstro ribas tirsianti literatūros ir popkultūros legenda.
Frankenšteino pabaisa - išgalvotas 1818 m. Mary Shelley romano "Frankenšteinas, arba šiuolaikinis Prometėjas" personažas. Jį sukūrė kitas romano veikėjas Viktoras Frankenšteinas. Populiariojoje kultūroje pabaisa neturi vardo, tačiau kartais vadinama "padaru", "pabaisa", "velniu", "nelaimėliu", "šlykščiu vabzdžiu", "demonu", "būtybe" ir "ja".
Romane Viktoras sukuria žmogų primenančią pabaisą viršutiniame Ingolštato universiteto buto kambaryje. Jį jis sukuria sudėdamas kūno dalis iš kapinių ir mėsos parduotuvių. Kad padaras atgytų, jis naudoja neaiškiai paaiškintą metodą, susijusį su chemija ir galvanizmu. Viktoras palieka būtybę iš siaubo tą pačią minutę, kai ji pabunda. Jis palieka jo butą vidury nakties.
Romano siužetas ir pabaisos pobūdis
Mary Shelley romane pabaisa pristatoma ne tik kaip siaubinga figūra, bet ir kaip išmokstanti, mąstanti būtybė. Autorė ją aprašo kaip didelę, žmogaus figūrą primenančią padarą, kurio kūnas surinktas iš mirusiųjų dalių — oda ir raumenys uždengia mechaninius audinius, o veidas ir judesiai sukelia siaubą aplinkiniams. Knygoje būtybė iš pradžių yra informacijos stokojanti ir sumišusi, bet vėliau moka kalbėti, skaito ir mokosi iš aplinkos, ypač stebėdama De Lacey šeimą. Ji perskaito tokius kūrinius kaip Paradise Lost ir mokosi žodžių, kas leidžia jai sąmoningai reikšti savo jausmus ir skausmą.
Pabaisa patiria nuolatinį atstūmimą ir smurtą, o tai palaipsniui veda ją link keršto — ji kaltina kūrėją už vienatvę ir neteisingą likimą. Romane tai išprovokuoja tragines pasekmes: mirtis, neteisybė ir Viktorui brangios asmenybės praradimai, kai kūrėjas ir sukurtas susiduria viena kitos atsakomybėmis bei pasekmėmis.
Temos ir pagrindiniai motyvai
- Kūrėjo atsakomybė: romanas kelia klausimą, kas atsakingas už veiksmus ir likimą to, ką sukuriame — ypač kai mokslas leidžia „įkurti“ gyvybę.
- Vienatvė ir izoliacija: tiek Viktoras, tiek jo padaras kenčia nuo socialinės izoliacijos, tai formuoja jų elgesį ir sprendimus.
- Hubris ir natūros ribos: kūrinys palyginamas su Prometėju — žmogaus siekis pakeisti gamtą ir pasiekti dievišką galią.
- Empatija ir kova dėl atpažinimo: Shelley priverčia skaitytoją pajusti simpatiją tam, ką visuomenė vadina „pabaisa“.
Vardas ir populiarioji kultūra
Romane pati būtybė vardo neturi — ji dažniausiai vadinama tiesiog „pabaisa“, „padaras“ arba pasitelkiant aprašomus epitetus. Tačiau laikui bėgant visuomenėje ir medijose kūrinys tapo supainiojamas su jo kūrėjo vardu, todėl daug kas klaidingai vadina padarą „Frankenšteinu“. Ši klaida iš dalies įsišaknijusi dėl filmų ir adaptacijų, ypač 1931 m. filmo su Borisu Karloffu, kuris formavo populiarius vaizdinius: žalia oda, plokščia galva ir metaliniai varžtai kakle — tai filmo kūrėjų interpretacijos, kurios nėra tiesiogiai aprašytos originaliame romane.
Įtaka, adaptacijos ir kultūrinė reikšmė
Mary Shelley romanas laikomas vienu iš ankstyvųjų mokslinės fantastikos pavyzdžių ir vienu reikšmingiausių gotikinės literatūros kūrinių. Jis įkvėpė daugybę adaptacijų teatro scenoje, kine, televizijoje, komiksuose ir literatūroje. Kūrinys kelia amžinas etines ir filosofines temas, kurios yra aktualios ir šiandien — nuo biomedicinos ir genetikos iki dirbtinio intelekto ir robotikos etikos.
Vertinant istoriškai, pirmasis leidimas pasirodė 1818 m., o 1831 m. Mary Shelley išleido pataisytą ir išplėstą leidimą su nauja įžanga, kurioje ji aiškina kūrimo aplinkybes ir savo požiūrį.
Šiandienos perspektyva
Frankenšteino padaras tapo svarbia kultūros ikona ir simboliu diskusijoms apie mokslinę atsakomybę, kūrėjo bei sukurtinio santykį, socialinio atstūmimo pasekmes ir žmogaus teisę kurti. Jo istorija vis dar skatina klausimus: kas mes esame kaip kūrėjai, ką reiškia atsakomybė už savo darbą ir kaip visuomenė turėtų elgtis su „kitokiu“ ar naujai atsiradusia gyvybe.
Išvaizda
Romane pabaisa atrodo taip, tarsi:
"jo geltona oda vos dengė po ja esančius raumenis ir arterijas, plaukai buvo juodi ir žvilgantys, dantys - perlamutrinio baltumo, tačiau ši prabanga tik dar labiau kontrastavo su jo ašarotomis akimis, kurios atrodė beveik tokios pat spalvos, kaip ir baltos spalvos akiduobės, kuriose jos buvo įsitaisiusios, su jo sudžiūvusia veido oda ir tiesiomis juodomis lūpomis."
Jis yra 8 pėdų ūgio, nes Viktoras manė, kad būtų lengviau sukurti žmogaus kūną, jei visos kūno dalys būtų didesnės. Populiariojoje žiniasklaidoje ir kultūroje jis vaizduojamas su žalia oda. Romane jo oda iš tikrųjų yra labiau geltono atspalvio. Žalios spalvos padaras su elektros varžtais kakle vaizduojamas iš Boriso Karloffo filme vaizduojamo monstro.
Boriso Karloffo Frankenšteino pabaisos ekranizacija
Asmenybė
Iš pradžių Frankenšteino pabaisa yra tarsi kūdikis. Jis nemoka kalbėti. Pasaulį jis pažįsta jausdamas ir stebėdamas. Pabaisa išsiugdo supratimą apie paprastus dalykus, pavyzdžiui, karščio ir šalčio temperatūrą, paukščių čiulbėjimo garsus, saulės ir mėnulio skirtumus. Jis valgo šaknis, riešutus ir uogas, kai yra alkanas. Būdamas dykumoje jis randa paltą ir keletą knygų.
Jis apibūdinamas kaip jautrus, emocionalus, protingas, linkęs į pyktį ir smurtą, puikiai kalbantis. Kalbėti jis mokosi iš šeimos, kurią stebi. Jis pats mokosi skaityti rastas knygas. Jis labai jaučia Viktoro ir kiekvieno sutikto žmogaus atstūmimą. Jis turi blogos patirties su žmonėmis. Dėl to jis jaučiasi taip, tarsi būtų nekenčiamas ir nepageidaujamas. Jis piktinasi žmonėmis ir net jaučia jiems neapykantą dėl to, kaip su juo buvo elgiamasi. Kaip atsaką jis nužudo keletą žmonių, tarp jų Viktoro jaunesnįjį brolį Viljamą, Viktoro geriausią draugą Henrį Klervalį, o vėliau ir Viktoro žmoną Elizabetą Lavenzą.
Daugelyje ekranizacijų jis nebylus ir panašus į vaiką, o ne protingas.
Santykiai su Viktoru
Būtybė palaiko sudėtingus santykius su Viktoru. Iš pradžių Viktoras jį atstūmė, bet jis vis dar nori turėti "tėvo" figūrą. Viktoras yra vienintelis tikras žmogiškas ryšys, kurį turi pabaisa. Jis reikalauja, kad Viktoras prisiimtų atsakomybę už jo laimę.
Romane būtybė save vadina Adomu. Dėl to Viktoras tampa tarsi Dievo figūra.
Kai pabaisa išmoksta skaityti ir kalbėti, ji leidžiasi į kelionę ieškoti Viktoro. Jis sutinka jį kalnuose ir papasakoja jam savo istoriją. Papasakojęs Viktorui apie savo sunkią kelionę, jis paprašo Viktoro sukurti jam moteriškos lyties pabaisą, kad jam nebereikėtų būti vienam.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra Frankenšteino pabaisa ir iš kur ji atsirado?
A: Frankenšteino pabaisa yra išgalvotas personažas iš 1818 m. Mary Shelley romano "Frankenšteinas, arba šiuolaikinis Prometėjas".
K: Kas sukūrė Frankenšteino pabaisą romane?
A: Frankenšteino pabaisą romane sukūrė Viktoras Frankenšteinas.
K: Kaip monstras vadinamas populiariojoje kultūroje ir kaip jis kartais vadinamas?
A: Populiariojoje kultūroje pabaisa neturi vardo, tačiau kartais ji vadinama "padaru", "pabaisa", "velniu", "nelaimėliu", "šlykščiu vabzdžiu", "demonu", "būtybe" ir "ja".
Klausimas: Kur Viktoras Frankenšteinas sukūrė pabaisą?
A: Viktoras Frankenšteinas sukūrė pabaisą Ingolštato universiteto buto viršutiniame kambaryje.
K: Kaip Viktoras Frankenšteinas sukūrė būtybę?
A: Viktoras Frankenšteinas sukūrė būtybę, sudėdamas kūno dalis iš kapinių ir skerdyklų. Jis naudojo neaiškiai paaiškintą chemijos ir galvanizmo metodą, kad padaras atgytų.
K: Kokia buvo Viktoro Frankenšteino reakcija po to, kai padaras atgijo?
A: Viktoras Frankenšteinas iš siaubo paliko padarą tą pačią minutę, kai jis atgijo, ir vidury nakties išėjo iš savo buto.
K: Kas atsitinka būtybei atgijus?
A: Po to, kai padaras atgijo, vidury nakties jis palieka Viktoro butą.
Ieškoti