Frankfurto nacionalinis susirinkimas (1848–1849) ir Paulskirchės konstitucija

Frankfurto nacionalinis susirinkimas (1848–1849) ir Paulskirchės konstitucija: liberalios demokratijos, žmogaus teisių ir Vokietijos vienybės istorija, kuri formavo modernią konstitucinę tradiciją.

Frankfurto parlamentas (vok. Frankfurter Nationalversammlung, liet. Frankfurto nacionalinis susirinkimas) buvo pirmasis visos Vokietijos teritorijoje laisvai renkamasis parlamentas XIX a. viduryje. Jis veikė 1848–1849 m.: posėdžiai vyko nuo 1848 m. gegužės 18 d. iki 1849 m. gegužės 31 d. Frankfurto prie Maino|Paulskirche (Paulskirchė) pastate. Susirinkimas susibūrė "Kovo revoliucijos" ir plačių liberalių bei nacionalistinių lūkesčių fone Vokietijos konfederacijos žemėse.

Sudėtis, rinkimai ir pagrindinės politinės jėgos

Į Frankfurto susirinkimą pateko apie 500–600 delegatų iš įvairių Vokietijos valstijų, tarp jų parlamentarų, vietos veikėjų, teisininkų ir intelektualų. Rinkimų procedūros skyrėsi priklausomai nuo žemių — kai kuriose vietose vyko tiesioginiai rinkimai, kitur taikyti tarpinių institucijų sprendimai — todėl sudaryta delegatų sudėtis ne visada atspindėjo vienodą rinkėjų teisę. Parlamento viduje formavosi kelios frakcijos: centriniams liberalams (moderatai) priklausė tokie lyderiai kaip Heinrich von Gagern, radikalūs demokratai atstovavo Robert Blum ir kiti, buvo ir konservatyvių bei federalistinių jėgų.

Paulskirchės konstitucija — turinys ir siekiai

Susirinkime buvo parengta ir priimta vadinamoji Paulskirchės konstitucija (vok.. Paulskirchenverfassung, Verfassung des Deutschen Reiches). Ji buvo paskelbta 1849 m. ir turėjo sudaryti pagrindą vieningai Vokietijos valstybei, grįstai parlamentinės demokratijos principais. Pagrindiniai konstitucijos bruožai ir siūlymai:

• Pagrindinės laisvės ir teisės — garantijos žodžio, spaudos, sąjungų laisvei, teisinės lygybės ir asmens laisvių, kurios atitiko Vormärzo laikotarpio liberalų reikalavimus.
• Valdymo forma — daugumos parlamentarinių frakcijų palaikoma konstitucinė monarchija su pavelduoju imperatoriumi (kaizeriu), tačiau su aiškiai apibrėžtomis parlamentinėmis kompetencijomis.
• Centrinės institucijos — numatytas visos tautos parlamentas (Reichstag), o taip pat federalinis organas, kuriame būtų atstovaujamos pavaldžios valstybės; parlamentas turėjo įstatymų leidybos ir biudžeto kontrolės galią.
• Valstybių teisės buvo iš dalies saugomos — konstitucijoje mėginta subalansuoti vieningos valstybės reikalavimus su tradicinėmis kunigaikščių ir karalių privilegijomis.

Politinė realybė ir nesėkmės priežastys

Parlamentas pasiūlė, kad paveldimas imperatorius užimtų aukščiausią valstybės postą. Šis pasiūlymas buvo pateiktas pasikonsultavus su pagrindinėmis monarhistinėmis jėgomis — būtent Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui IV. Tačiau jis atsisakė priimti imperatoriaus karūną, argumentuodamas, jog tokia karūna atimtų teises iš kitų Vokietijos kunigaikščių ir kad karūna neturėtų būti siūloma iš tautos atstovų. Istoriografiškai dažnai cituojama jo frazė, kad jis nepriims „karūnos iš gatvės“ (Krone aus der Gosse), nors šio posakio autentiškumas kartais ginčijamas.

Nesėkmę lėmė keli svarbūs veiksniai:

• Parlamento sprendimų vykdymo galimybių trūkumas — jis neturėjo nuosavos kariuomenės ar pakankamos prievartos galios įtvirtinti savo nutarimus.
• Silpnas palaikymas iš didžiųjų monarchijų (ypač Austrijos ir Prūsijos) bei vietos valdovų, kurie nenorėjo savanoriškai atsisakyti dalies savo suvereniteto.
• Idėjų ir strategijų skirtumai delegatų viduje — moderatai siekė kompromiso su karaliais, radikalai reikalavo platesnių demokratinių permainų; šios vidinės nesantaikos silpnino ryžtą bei aiškų veiksmų planą.
• Sparčiai atšalęs visuomenės ir gatvės politinis impulsas — dalis masių judėjimo nukreipėsi į kitus kovos pogrupius ar prarado entuziazmą dėl lėto politinio proceso.

Trumpalaikė baigtis ir ilgalaikis palikimas

Po karališkųjų ir kunigaikščių pasipriešinimo bei operatyvių represijų prieš 1848–1849 m. sukilimus dauguma Frankfurto susirinkimo rezoliucijų nebuvo įgyvendintos. Parlamentas buvo priverstas nutraukti veiklą 1849 m. gegužės pabaigoje; dalis delegatų emigravo arba įsitraukė į kitus sukilimus (pvz., Badenas, Dresdenas). Nepaisant šios politinės nesėkmės, Paulskirchės konstitucija paliko svarbų idėjinį paveldą: jos nuostatos apie žmogaus teises, parlamentinės atsakomybės principus ir modernios teisės valstybės idėjas vėliau buvo atspindėtos 1919 m. Veimaro konstitucijoje ir 1949 m. Vokietijos Federacinės Respublikos pagrindiniame įstatyme (Grundgesetz). Daugelis šių idėjų tapo esminėmis modernios Vokietijos politinės teisės dalimis.

Simbolika ir atminimas

Paulskirchė (Frankfurto Paulskirche) yra svarbi vokiečių liberalizmo ir demokratijos simbolinė vieta. Nors patys 1848–1849 m. siekiai buvo laikinai užblokuoti, Paulskirchės įvykiai tapo referenciniu tašku vėlesnėms diskusijoms apie demokratijos plėtrą Vokietijoje. Šiandien Paulskirchė veikia kaip memorialas ir vieta atminimo renginiams, primenanti siekį sukurti vieningą, laisvą ir teisinę Vokietijos valstybę.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas buvo Frankfurto parlamentas?

K: Ką susirinkimas priėmė?

K: Ką numatė ši konstitucija?

K: Kam buvo pasiūlytos imperatoriaus pareigos?

K: Kodėl jis nesutiko?

K: Kaip šios konstitucijos elementai buvo panaudoti vėlesniais metais?

Paieška pagal raidę