Ankoritas (inkarietė) — religinis eremitas ir asketiškas gyvenimas
Sužinokite apie ankoritų (inkariečių) asketišką religinį gyvenimą, istoriją nuo XII–XV a. ir jų vaidmenį krikščionių vienuolijoje.
Ankoritas (moteriškosios giminės žodis anchoritė) - tai žmogus, kuris dėl religinių priežasčių pasitraukia iš pasaulietinės visuomenės, kad galėtų gyventi maldos kupiną, asketišką gyvenimą. Inkarietės dažnai laikomos religinio eremito rūšimi, tačiau, kitaip nei eremitai, inkarietės turėjo duoti Dievui pažadą likti vienoje vietoje, t. y. labai mažame kambarėlyje prie vietinės bažnyčios arba tarp jos sienų.
Ankoritinis gyvenimas yra viena iš ankstyviausių krikščionių vienuolių gyvenimo formų. Nuo XII iki XVI a. moterų inkarietės nuolat buvo gausesnės už vyrus, kartais net keturis kartus daugiau nei vyrų (XIII a.), o XV a. jų skaičius sumažėjo iki dviejų (XV a.). Tačiau šiais laikotarpiais didelio skaičiaus inkariečių lytis nėra užfiksuota.
Gyvenimo būdas ir priesaikos
Ankoritas ar inkarietė prisiekdavo Dievui gyventi susilaikant nuo pasaulio, skirti laiką maldai, apmąstymams ir atgailai. Priesaika dažnai buvo formali — atliekama bažnyčios priešais, su vyskupo ar kt. dvasininko dalyvavimu. Po priesaikos inkaritė būdavo uždaroma į savo kambarėlį (vadinamą ankeritu arba cell), o durys dažnai būdavo užkaltos ar užplombuotos, simbolizuojant visišką atsiskyrimą nuo pasaulio.
Būstas ir kasdienybė
- Anchoritas/ankoritas: mažas kambarys prie arba dalyje bažnyčios, kartais turėjęs du mažus langelius — vieną į bažnyčią (kad būtų galima dalyvauti mišiose) ir kitą į gatvę (kad būtų galima priimti maistą ar patarnauti).
- Maistas ir priežiūra: išorėje likę šeimos nariai, parapijiečiai arba specialūs rėmėjai tiekdavo maistą per nedidelį angą ar langelį. Kartais inkarietė priimdavo sveikinimus, prašymus ar duodavo dvasines pamokas per langą.
- Kasdienės veiklos: daugiausia laiko skiriama maldai, skaitymui, raštams ir meditacijai. Kai kurios inkarietės rašė pamokymus, laiškus arba teikė dvasinį patarimą parapijiečiams.
Ryšys su bažnyčia ir visuomene
Inkaritės dažnai turėdavo oficialų ryšį su vietine bažnyčia ir dvasininku. Nors fiziškai atskirtos, jos galėjo atlikti svarbų vaidmenį bendruomenėje:
- teikdavo dvasinę paramą ir patarimus;
- vaidino pavyzdį asketiškumo ir pamaldumo srityse;
- kai kuriais atvejais priimdavo maldas ir intencijas už parapijiečius.
Archajiška ir viduramžių istorija
Ankoritinis gyvenimas turi gilias šaknis krikščionybės istorijoje. Viduramžiais tokia forma buvo ypač paplitusi Vakarų Europoje. Kai kurios inkarietės, ypač moterys, sulaukdavo didelio visuomenės pagarbos ir pripažinimo, o jų dvasiniai patarimai būdavo vertinami. Tuo pačiu metu inkaritės gyveno sudėtingomis sąlygomis: tiek fizinė izoliacija, tiek priklausomybė nuo kitų aprūpinimo kėlė iššūkių.
Skirtumai tarp inkarietės ir eremito
- Eremitas: dažniausiai vienišas žmogus, pasitraukęs į gamtą ar atokų vienuolyną ir galintis migruoti ar keisti vietą pagal poreikį.
- Ankoritas/inkarietė: įsipareigoja gyventi nuolat vienoje vietoje — ankoričiuje — ir yra fizinai atskirtas nuo visuomenės, tačiau dažnai palaiko ribotą kontaktą per langelius ar per tarpininkus.
Ryškūs pavyzdžiai ir palikimas
Istorijoje fiksuoti žinomi inkaritinių praktikų pavyzdžiai (pvz., Anglijos anchoress tradicija). Kai kurie inkaritai ir inkarietės paliko raštus arba buvo minimai kronikose, tad jų patirtis padėjo formuoti viduramžių religinį gyvenimą ir supratimą apie asketizmą.
Nuosmukis ir atgimimai
Vėlesniais laikotarpiais, ypač po Renesanso ir Reformacijos slėnio, ankoritinis gyvenimas Europoje sumažėjo. Tačiau atsiskyrimo, kontempliacijos ir asketizmo formos kartais atgimsta kitomis formomis — tiek krikščionybėje (pvz., vienuolių gyvenimo praktikos), tiek kitose religijose, kur egzistuoja religinio atsiskyrimo tradicijos.
Santrauka
Ankoritas/inkarietė — tai religinis atsiskyrėlis, pasirinkęs gyventi vienoje vietoje ir skirtas pamaldai bei asketizmui. Nors fiziškai atskirtas nuo bendruomenės, ankoritas dažnai turėjo reikšmingą dvasinį vaidmenį savo parapijoje. Istoriškai moterys inkarietės buvo ypač gausios viduramžiais, nors laikui bėgant šios praktikos paplitimas mažėjo.
Ankorito celė Skiptone.
Žymūs žmonės
- Džulianas iš Norvičo
Susiję puslapiai
- Asketizmas
- Naziritas
- Sadhu
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra anykštėnas?
A: Ankoritas - tai žmogus, kuris dėl religinių priežasčių pasitraukia iš pasaulietinės visuomenės ir gyvena intensyvų maldos kupiną asketišką gyvenimą.
K: Kuo ankoritai skiriasi nuo eremitų?
A: Ankoritai turėjo duoti pažadą Dievui likti vienoje vietoje, t. y. labai mažame kambaryje, o eremitams šio reikalavimo nėra.
K: Kas yra inkaritinis gyvenimas?
A: Ankoritinis gyvenimas yra viena iš ankstyviausių krikščionių vienuolio gyvenimo formų, kai asmuo pasitraukia iš pasaulietinės visuomenės ir gyvena labai religingą ir asketišką gyvenimą.
K: Koks yra moterų ir vyrų inkaritų santykis XII-XVI a.?
Atsakymas: Šiuo laikotarpiu moterų inkarietės nuolat buvo gausesnės už vyrus, kartais net keturis kartus daugiau nei vyrų (XIII a.), o galiausiai jų skaičius sumažėjo iki dviejų (XV a.).
Klausimas: Ar šiuo laikotarpiu užfiksuota kiekvieno inkariečio lytis?
Atsakymas: Ne, šiais laikotarpiais didelio skaičiaus inkariečių lytis nėra užfiksuota.
Klausimas: Kur dažniausiai gyveno inkarietės?
A: Ankoritai gyveno labai mažame kambaryje, kuris buvo prijungtas prie vietinės bažnyčios arba jos sienoje.
K: Kokia buvo religinė motyvacija tapti inkarininku?
A: Tapti inkarininku skatino noras dėl religinių priežasčių gyventi intensyvų maldos ir asketišką gyvenimą.
Ieškoti