Inkų kelių sistema (El Camino Inca) — 22 500 km takų tinklas Anduose
Inkų kelių sistema (El Camino Inca) – unikalus 22 500 km Andų takų tinklas: senovės komunikacija, aukštuminės trasos ir istorijos palikimas Peru kalnuose.
Inkų kelių sistema (El Camino Inca) Peru buvo plačiausia iš daugybės kelių ir takų, nutiestų ikikolumbinėje Pietų Amerikoje. Ji jungė įvairias imperijos sritis – nuo vėsaus Andų aukštumų iki sausų pakrančių ir slėnių – sudarydama sudėtingą ir efektyvų transporto bei ryšių tinklą.
Keliai vingiuodavo per Andų kalnus ir pasiekdavo daugiau kaip 5000 m aukštį virš jūros lygio. Bendra Inkų kelių sistemos ilgis siekė apie 22 500 km (14 000 mylių) ir leido pasiekti daugiau kaip 3 mln. km² teritoriją. Dalis šio tinklo šiandien yra įtraukta į tarptautinį paveldo sąrašą (pavadinimu Qhapaq Ñan), kuriuo siekiama saugoti ir tyrinėti Andų civilizacijų palikimą.
Statyba ir inžinerija
Inkų inžinerija prisitaikė prie sudėtingo reljefo: takai buvo grįsti akmeniu, statomi laiptai uolėtose atkarpose, įrengiami drenažai, terasos, laikomosios sienos ir prieigos tilteliai per upes. Daugelyje vietų įrengtos virvinės arba pintinės pakabos tiltos, gamintos iš vietinių augalų pluoštų (pvz., aukštikalnių žolės), kurios reguliariai atnaujinamos bendruomenių.
Transportas ir ryšiai
Nors inkai nežinojo rato panaudojimo praktinės reikšmės masiniam transportui ir iki XVI a., kol į Peru atvyko ispanai, neturėjo arklių, šiais takais daugiausia vaikščiojo žmonės, kartais lydimi bandos gyvulių, dažniausiai lamų. Prekės, žaliavos ir paštas keliaudavo pėsčiomis arba ant kamščių gyvulių.
Informacija ir pranešimai perdavimui buvo organizuojami estafetėmis: greitąsias žinutes nešdavo chasqui (bėgikai-pasiuntiniai), dirbantys trumpomis atkarpomis ir keičiamais ritmais. Tokiu estafetiniu būdu per dieną žinutės galėjo nueiti net iki 240 km (150 mylių) — panašiai kaip XIX a. 1860 m. Šiaurės Amerikoje veikė "Pony Express" (šį palyginimą pateikiant aiškiau: abu sistema naudojo keitimas ir greitą persiuntimą tam, kad žinutės pasiektų tolimas vietoves per trumpą laiką).
Tambos, sandėliai ir infrastruktūra
Išilgai kelių vienodais atstumais buvo įrengta apie 2000 užeigų, arba tambų. Tambai tarnaudavo kaip poilsio stotys, maisto ir aprūpinimo punktai keliautojams, kariuomenei ir pasiuntiniams. Be tambų, imperija statė specialius sandėlius (qullqa), kuriuose laikytos maisto atsargos, drabužiai ir kiti ištekliai, būtini krizių atvejams bei kelionių aprūpinimui.
Organizacija ir priežiūra
Kelio tinklo statyba ir priežiūra buvo organizuojama per mita – visuomeninio darbo prievolę. Vietinės bendruomenės reguliariai atnaujindavo takus, tiltas ir tambus, taip užtikrindamos greitą susisiekimą bei logistiką imperijos mastu. Keliai taip pat turėjo karinį ir administracinį vaidmenį, leidžiantį inkams greitai perkelti karius, kontroliuoti provincijas ir surinkti duokles.
Šiuolaikinė reikšmė ir išsaugojimas
Daug Inkų kelių ir jų elementų išlikę iki šių dienų kaip archeologiniai objektai ir turistinės traukos vietos. Populiariausias pėsčiųjų maršrutas, vadinamasis Camino Inca, veda iki Machu Picchu ir pritraukia turistus iš viso pasaulio. Tačiau dėl intensyvios turistinės veiklos, klimato poveikio ir žemės ūkio plėtros dalis takų yra pažeista, todėl svarbu vykdyti nuolatinį saugojimą ir restauraciją.
Qhapaq Ñan — Andų kelių sistema — šiandien pripažįstama ne tik kaip inkų inžinerijos pasiekimas, bet ir kaip svarbus kultūrinis ryšys tarp šiuolaikinių Andų bendruomenių bei jų istorijos. Saugojimas apima tiek archeologinius tyrimus, tiek bendruomenių įtraukimą, tradicijų palaikymą ir tvarų turizmą.
Inkų imperijos kelių sistema
Pagrindiniai maršrutai
Svarbiausias inkų kelias buvo Camino Real, kaip jis vadinamas ispanų kalba, kurio ilgis - 5200 km (3230 mylių). Jis prasidėjo Kito mieste Ekvadore, ėjo per Kuską ir baigėsi dabartiniame Tukumane, Argentinoje. Camino Real ėjo per Andų kalnų grandines, kurių viršūnių aukštis viršijo 5 000 m. El Camino de la Costa, pakrantės kelias, kurio ilgis 4 000 km (2 420 mylių), ėjo lygiagrečiai jūrai ir buvo sujungtas su Camino Real daugeliu mažesnių kelių.
Inkų takas į Maču Pikču
Bene populiariausias iš inkų takų yra Capaq Nan takas, vedantis iš Ollantaytambo kaimo į Maču Pikču, vadinamąjį "dingusį inkų miestą". Pakeliui yra daugybė gerai išsilaikiusių griuvėsių, o į šį trijų ar keturių dienų žygį, lydimi gidų, kasmet leidžiasi šimtai tūkstančių turistų iš viso pasaulio.
Inkų takas į Maču Pikču iš tikrųjų yra trys maršrutai, kurie susijungia netoli Inti-Patos - Saulės vartų ir įėjimo į Maču Pikču. Šie trys takai vadinami Mollepatos, Klasikiniu ir Vienos dienos takais, iš kurių Mollepata yra ilgiausias. Per Andų kalnų grandinę ir Amazonės atogrąžų miškų atkarpas einantis takas eina pro keletą gerai išsilaikiusių inkų griuvėsių ir gyvenviečių, kol baigiasi prie Saulės vartų ant Maču Pikču kalno. Du ilgesnius maršrutus einant reikia pakilti daugiau nei 3 660 m virš jūros lygio, todėl gali pasireikšti aukščio liga.
Inkų takas į Maču Pikču.
Klausimai ir atsakymai
K: Kokia yra inkų kelių sistema?
A: Inkų kelių sistema (El Camino Inca) Peru buvo kelių ir takų tinklas, nutiestas ikikolumbinėje Pietų Amerikoje.
K: Kokio masto buvo inkų kelių sistema?
A: Ji driekėsi maždaug 22 500 km (14 000 mylių) ir siekė daugiau kaip 5 000 m aukštį virš jūros lygio.
K: Kuo inkų kelių sistema buvo unikali transporto požiūriu?
A: Inkai transportui nenaudojo ratų ir iki pat ispanų atvykimo į Peru XVI a. neturėjo arklių, todėl keliais beveik išimtinai vaikščiojo žmonės, kartais lydimi bandos gyvulių, dažniausiai lamų.
K: Kaip inkų kelių sistema buvo perduodami pranešimai?
Atsakymas: Pranešimai buvo perduodami per mazgų virvę quipu ir atmintinai, o bėgikai per dieną įveikdavo iki 240 km (150 mylių), dirbdami estafetiniu būdu, panašiai kaip 1860 m. Šiaurės Amerikoje veikęs "Pony Express".
K: Kam buvo naudojamos inkų kelių sistemos užeigos?
A: Išilgai kelių vienodais atstumais buvo maždaug 2 000 užeigų arba tambų. Jose dešimtys tūkstančių keliais keliaujančių žmonių buvo aprūpinami maistu, prieglobsčiu ir kariniais reikmenimis.
K: Kokią teritoriją buvo galima pasiekti per inkų kelių sistemą?
A: Inkų kelių sistema buvo galima pasiekti daugiau kaip tris milijonus km² teritorijos.
K: Kuo inkų kelių sistema skyrėsi nuo kitų to meto kelių sistemų?
A: Inkų kelių sistema buvo plačiausia iš daugelio kelių ir takų, nutiestų ikikolumbinėje Pietų Amerikoje.
Ieškoti