Inkų keliai
Inkų kelių sistema (El Camino Inca) Peru buvo plačiausia iš daugybės kelių ir takų, nutiestų ikikolumbinėje Pietų Amerikoje.
Jis ėjo per Andų kalnus ir pasiekė daugiau kaip 5000 m aukštį virš jūros lygio. Inkų kelių sistemos ilgis siekė apie 22 500 km (14 000 mylių) ir leido pasiekti daugiau kaip 3 mln. km² teritoriją.
Kadangi inkai nesinaudojo ratais ir iki XVI a., kai į Peru atvyko ispanai, neturėjo arklių, šiais takais vaikščiojo beveik vien tik žmonės, kartais lydimi bandos gyvulių, dažniausiai lamų.
Inkai šiuos takus naudojo pranešimams perduoti, kuriuos perduodavo virvėmis su mazgais ir atmintimi, taip pat prekėms gabenti. Per dieną bėgikai galėjo nuvažiuoti iki 240 km (150 mylių), dirbdami estafetiniu būdu, panašiai kaip 1860 m. Šiaurės Amerikoje veikė "Pony Express".
Išilgai takų vienodais atstumais buvo įrengta apie 2000 užeigų, arba tambų. Šiose užeigose dešimtys tūkstančių keliais keliaujančių žmonių buvo aprūpinami maistu, prieglobsčiu ir kariniais reikmenimis.
Inkų imperijos kelių sistema
Pagrindiniai maršrutai
Svarbiausias inkų kelias buvo Camino Real, kaip jis vadinamas ispanų kalba, kurio ilgis - 5200 km (3230 mylių). Jis prasidėjo Kito mieste Ekvadore, ėjo per Kuską ir baigėsi dabartiniame Tukumane, Argentinoje. Camino Real ėjo per Andų kalnų grandines, kurių viršūnių aukštis viršijo 5 000 m. El Camino de la Costa, pakrantės kelias, kurio ilgis 4 000 km (2 420 mylių), ėjo lygiagrečiai jūrai ir buvo sujungtas su Camino Real daugeliu mažesnių kelių.
Inkų takas į Maču Pikču
Bene populiariausias iš inkų takų yra Capaq Nan takas, vedantis iš Ollantaytambo kaimo į Maču Pikču, vadinamąjį "dingusį inkų miestą". Pakeliui yra daugybė gerai išsilaikiusių griuvėsių, o į šį trijų ar keturių dienų žygį, lydimi gidų, kasmet leidžiasi šimtai tūkstančių turistų iš viso pasaulio.
Inkų takas į Maču Pikču iš tikrųjų yra trys maršrutai, kurie susijungia netoli Inti-Patos - Saulės vartų ir įėjimo į Maču Pikču. Šie trys takai vadinami Mollepatos, Klasikiniu ir Vienos dienos takais, iš kurių Mollepata yra ilgiausias. Per Andų kalnų grandinę ir Amazonės atogrąžų miškų atkarpas einantis takas eina pro keletą gerai išsilaikiusių inkų griuvėsių ir gyvenviečių, kol baigiasi prie Saulės vartų ant Maču Pikču kalno. Du ilgesnius maršrutus einant reikia pakilti daugiau nei 3 660 m virš jūros lygio, todėl gali pasireikšti aukščio liga.
Inkų takas į Maču Pikču.
Klausimai ir atsakymai
K: Kokia yra inkų kelių sistema?
A: Inkų kelių sistema (El Camino Inca) Peru buvo kelių ir takų tinklas, nutiestas ikikolumbinėje Pietų Amerikoje.
K: Kokio masto buvo inkų kelių sistema?
A: Ji driekėsi maždaug 22 500 km (14 000 mylių) ir siekė daugiau kaip 5 000 m aukštį virš jūros lygio.
K: Kuo inkų kelių sistema buvo unikali transporto požiūriu?
A: Inkai transportui nenaudojo ratų ir iki pat ispanų atvykimo į Peru XVI a. neturėjo arklių, todėl keliais beveik išimtinai vaikščiojo žmonės, kartais lydimi bandos gyvulių, dažniausiai lamų.
K: Kaip inkų kelių sistema buvo perduodami pranešimai?
Atsakymas: Pranešimai buvo perduodami per mazgų virvę quipu ir atmintinai, o bėgikai per dieną įveikdavo iki 240 km (150 mylių), dirbdami estafetiniu būdu, panašiai kaip 1860 m. Šiaurės Amerikoje veikęs "Pony Express".
K: Kam buvo naudojamos inkų kelių sistemos užeigos?
A: Išilgai kelių vienodais atstumais buvo maždaug 2 000 užeigų arba tambų. Jose dešimtys tūkstančių keliais keliaujančių žmonių buvo aprūpinami maistu, prieglobsčiu ir kariniais reikmenimis.
K: Kokią teritoriją buvo galima pasiekti per inkų kelių sistemą?
A: Inkų kelių sistema buvo galima pasiekti daugiau kaip tris milijonus km² teritorijos.
K: Kuo inkų kelių sistema skyrėsi nuo kitų to meto kelių sistemų?
A: Inkų kelių sistema buvo plačiausia iš daugelio kelių ir takų, nutiestų ikikolumbinėje Pietų Amerikoje.
