Inkų kelių sistema (El Camino Inca) Peru buvo plačiausia iš daugybės kelių ir takų, nutiestų ikikolumbinėje Pietų Amerikoje. Ji jungė įvairias imperijos sritis – nuo vėsaus Andų aukštumų iki sausų pakrančių ir slėnių – sudarydama sudėtingą ir efektyvų transporto bei ryšių tinklą.
Keliai vingiuodavo per Andų kalnus ir pasiekdavo daugiau kaip 5000 m aukštį virš jūros lygio. Bendra Inkų kelių sistemos ilgis siekė apie 22 500 km (14 000 mylių) ir leido pasiekti daugiau kaip 3 mln. km² teritoriją. Dalis šio tinklo šiandien yra įtraukta į tarptautinį paveldo sąrašą (pavadinimu Qhapaq Ñan), kuriuo siekiama saugoti ir tyrinėti Andų civilizacijų palikimą.
Statyba ir inžinerija
Inkų inžinerija prisitaikė prie sudėtingo reljefo: takai buvo grįsti akmeniu, statomi laiptai uolėtose atkarpose, įrengiami drenažai, terasos, laikomosios sienos ir prieigos tilteliai per upes. Daugelyje vietų įrengtos virvinės arba pintinės pakabos tiltos, gamintos iš vietinių augalų pluoštų (pvz., aukštikalnių žolės), kurios reguliariai atnaujinamos bendruomenių.
Transportas ir ryšiai
Nors inkai nežinojo rato panaudojimo praktinės reikšmės masiniam transportui ir iki XVI a., kol į Peru atvyko ispanai, neturėjo arklių, šiais takais daugiausia vaikščiojo žmonės, kartais lydimi bandos gyvulių, dažniausiai lamų. Prekės, žaliavos ir paštas keliaudavo pėsčiomis arba ant kamščių gyvulių.
Informacija ir pranešimai perdavimui buvo organizuojami estafetėmis: greitąsias žinutes nešdavo chasqui (bėgikai-pasiuntiniai), dirbantys trumpomis atkarpomis ir keičiamais ritmais. Tokiu estafetiniu būdu per dieną žinutės galėjo nueiti net iki 240 km (150 mylių) — panašiai kaip XIX a. 1860 m. Šiaurės Amerikoje veikė "Pony Express" (šį palyginimą pateikiant aiškiau: abu sistema naudojo keitimas ir greitą persiuntimą tam, kad žinutės pasiektų tolimas vietoves per trumpą laiką).
Tambos, sandėliai ir infrastruktūra
Išilgai kelių vienodais atstumais buvo įrengta apie 2000 užeigų, arba tambų. Tambai tarnaudavo kaip poilsio stotys, maisto ir aprūpinimo punktai keliautojams, kariuomenei ir pasiuntiniams. Be tambų, imperija statė specialius sandėlius (qullqa), kuriuose laikytos maisto atsargos, drabužiai ir kiti ištekliai, būtini krizių atvejams bei kelionių aprūpinimui.
Organizacija ir priežiūra
Kelio tinklo statyba ir priežiūra buvo organizuojama per mita – visuomeninio darbo prievolę. Vietinės bendruomenės reguliariai atnaujindavo takus, tiltas ir tambus, taip užtikrindamos greitą susisiekimą bei logistiką imperijos mastu. Keliai taip pat turėjo karinį ir administracinį vaidmenį, leidžiantį inkams greitai perkelti karius, kontroliuoti provincijas ir surinkti duokles.
Šiuolaikinė reikšmė ir išsaugojimas
Daug Inkų kelių ir jų elementų išlikę iki šių dienų kaip archeologiniai objektai ir turistinės traukos vietos. Populiariausias pėsčiųjų maršrutas, vadinamasis Camino Inca, veda iki Machu Picchu ir pritraukia turistus iš viso pasaulio. Tačiau dėl intensyvios turistinės veiklos, klimato poveikio ir žemės ūkio plėtros dalis takų yra pažeista, todėl svarbu vykdyti nuolatinį saugojimą ir restauraciją.
Qhapaq Ñan — Andų kelių sistema — šiandien pripažįstama ne tik kaip inkų inžinerijos pasiekimas, bet ir kaip svarbus kultūrinis ryšys tarp šiuolaikinių Andų bendruomenių bei jų istorijos. Saugojimas apima tiek archeologinius tyrimus, tiek bendruomenių įtraukimą, tradicijų palaikymą ir tvarų turizmą.
