Kūdikių prisirišimas: apibrėžimas, raida, funkcijos ir reikšmė
Kūdikių prisirišimas: supraskite jo apibrėžimą, raidą, funkcijas ir reikšmę vaikų emocinei raidai bei vėlesniems santykiams. Patarimai tėvams.
Kūdikių prisirišimas - tai ypatingas emocinis ir socialinis ryšys, pirmą kartą susiformavęs kūdikystėje. Tai pirmieji kūdikio santykiai, dažniausiai su motina arba tėvais, kurie suteikia saugumą, komfortą ir pagrindą tolimesnei emocinei raidai.
XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje raidos psichologės Mary Ainsworth atlikti žmonių kūdikių tyrimai parodė, kad vaikai gali turėti skirtingus prisirišimo modelius. Tai daugiausia priklauso nuo to, kaip jie patyrė ankstyvąją globos aplinką. Ankstyvieji prisirišimo modeliai savo ruožtu formuoja, bet nelemia, individo lūkesčius vėlesniuose santykiuose. Ainsworth tyrimuose susiformavo pagrindinės prisirišimo kategorijos: saugus prisirišimas, vengiantis (inicijuotas nepakankamu reagavimu), ambivalentiškas (prieštaringas reagavimas į rūpintoją) ir vėliau aprašytas dezorganizinis prisirišimas (nesuderintas ar chaotiškas elgesys).
Prisirišimo kilmė ir raida
Pirmuoju vystymosi etapu motina ar kitas nuolatinis rūpintojas teikia maitinimą, šilumą ir priežiūrą, o motina ir kūdikis būna fiziškai arti vienas kito. Tokia artima sąveika padeda kūdikiui jaustis saugiai ir išmokti reguliuoti emocijas. Istoriškai, kai motinai tekdavo išeiti ieškoti maisto arba apsaugoti šeimą, kūdikiai slėpdavosi ir tylėdavo – elgesys, skirtas apsisaugoti nuo pavojų.
Kūdikystė yra labai svarbus vystymosi laikotarpis – tai laikotarpis, kai vyksta intensyvus fizinis augimas, kalbos ir socialinių įgūdžių ugdymas, bendravimas su kitais bei pirmieji mokymosi modeliai (pavyzdžiui, ką valgyti ir kaip reaguoti pavojingose situacijose, kai šalia yra plėšrūnų.)
Kūdikystėje taip pat aktyviai vystosi smegenys. Žinduolių smegenyse tik tam tikras elgesys yra įsitvirtinęs kaip fiksuotas veiksmų modelis. Didžioji dalis elgesio yra genetiškai nulemta tik kaip potencialios elgesio sistemos, kurias reikia aktyvuoti ir išvystyti. Tai apima:
- suvokimo raida
- kūno normų nustatymas
- ankstyvosios patirties programavimas į elgesio modelius.
- gebėjimas atpažinti kitus savo grupės narius kaip asmenis, kurie jaučiasi ir reaguoja panašiai kaip jie patys - tam įtakos turi veidrodiniai neuronai.
Prisirišimo funkcijos
Didėjant neokorteksų dydžiui, primatų, ypač žmonių, socialinis elgesys tampa vis sudėtingesnis. Neatsiejama to dalis yra slauga, atliekanti keturias pagrindines funkcijas:
- ji teikia maistą.
- ji padeda motinai ir kūdikiui likti kartu - kūdikio apsaugai;
- tai leidžia kūdikiui stebėti ir bendrauti su motina ir mokytis iš šios patirties.
- motinos piene yra antikūnų. Tai suteikia laikiną apsaugą nuo kai kurių infekcijų, kol subręsta vaiko imuninė sistema.
Be šių tiesioginių funkcijų, prisirišimas veikia kaip saugumo bazė: kai kūdikis jaučiasi saugus, jis yra drąsesnis tyrinėti aplinką, mokytis ir užmegzti kitus socialinius kontaktus. Prisirišimas taip pat padeda formuotis emocijų reguliavimui, streso atsakų sistemai (pvz., HPA ašies funkcijai) ir ilgesnės trukmės socialinei kompetencijai.
Elgesys ir socializacija
Jei jauniklis priklauso vadai, jis žaidžia su savo jaunikliais; jei tai vienišas jauniklis, po pirmojo kūdikystės etapo jis pradeda žaisti su kitais jaunikliais, esančiais netoliese, pakankamai arti, kad motina galėtų greitai reaguoti į bet kokius sunkumus. Tokia žaidybinė sąveika stiprina socialinius įgūdžius, nuovokumą ir konfliktų sprendimo gebėjimus.
Slaugai reikia artumo; artumas palengvina socialinę sąveiką, o socialinė sąveika yra būtina išgyvenimui. Prisirišimas yra įvairaus laipsnio tarp nežmoginių žinduolių; jis labai sustiprėjęs, ypač tarp žmonių. Tradicinėse medžiotojų–rinkiotojų ir kaimo-žemdirbių visuomenėse kūdikius dažnai prižiūrėdavo keli šeimos nariai (motina nešdavo kūdikį arba trumpam palikdavo jį su močiute, teta arba vyresniu broliu ar seserimi). Tik kylant civilizacijai ir keičiantis gyvenimo sąlygoms, o ypač per pastaruosius kelis dešimtmečius, vaikų auginimo praktikos ženkliai pasikeitė.
Neurobiologiniai mechanizmai ir plasticiškumas
Prisirišimo vystymas susijęs su smegenų brendimu ir neurocheminiais mechanizmais. Hormonai ir neuromediatoriai, tokie kaip oksitocinas ir dopaminas, skatina socialinę ryšį ir pasitikėjimą, tuo tarpu ilgalaikis stresas gali paveikti kortizolio lygį ir HPA ašį, silpnindamas gebėjimą reguliuoti emocijas. Ankstyvosios patirtys formuoja vadinamuosius vidinius darbo modelius („internal working models“) – tai tapatybės ir santykių lūkesčių schemos, kurios padeda numatyti kitų elgesį ir reguliuoti savąjį.
Svarbu pabrėžti, kad nors ankstyvieji prisirišimo modeliai turi didelę įtaką, žmogaus raida yra plastiška. Pokyčiai šeimos aplinkoje, terapija ar saugūs vėlesni santykiai gali pakeisti ankstesnes patirtis ir padėti asmeniui užmegzti sveikesnius santykius.
Kaip prisirišimas matuojamas ir nustatomas
Vienas dažniausiai minėtų metodų – Mary Ainsworth sukurtas „Strange Situation“ eksperimentas, kuriame stebimas kūdikio elgesys atsiskiriant ir susitikstant su rūpintoju. Remiantis tokiomis stebėjimo procedūromis ir ilgalaikiais tyrimais, mokslininkai apibūdino prisirišimo stilius ir jų ryšį su vėlesniu emociniu bei socialiniu funkcionavimu.
Praktinės rekomendacijos tėvams ir globėjams
- Reaguokite į kūdikio poreikius – greita ir nuosekli reakcija stiprina saugumo jausmą.
- Užtikrinkite fizinį artumą: glaudumas, odos kontaktas (skin-to-skin), rankų laikymas ir švelnus prisilietimas padeda formuoti ryšį.
- Rutina ir prognozuojamumas – aiškios miego, maitinimo ir žaidimo rutinų susiformavimas suteikia stabilumo.
- Kalbėkite ir žaiskite su vaiku – tai skatina smegenų raidą ir socialinius įgūdžius.
- Rūpinkitės savo emocine būsena – tėvų streso valdymas tiesiogiai veikia gebėjimą būti jautriems vaikui.
- Kreipkitės pagalbos, jei kyla sunkumų – psichologinė pagalba, šeimos terapija ar specifinės intervencijos (pvz., „Circle of Security“, „Child-Parent Psychotherapy“) gali pagerinti prisirišimo kokybę.
Kultūriniai skirtumai ir socialinis kontekstas
Prisirišimo raiška priklauso nuo kultūros normų ir šeimos struktūros. Ten, kur kūdikiai dažnai būna šalia kelių suaugusiųjų, gali susiformuoti daugialypiai saugūs ryšiai. Vakaruose pastaruoju metu paplitęs individualizmo didėjimas ir darbo rinkos pokyčiai keičia vaikų priežiūros praktiką. Svarbu suprasti, kad nėra „vienintelio“ teisingo prisirišimo modelio – svarbiausia, kad vaikas turėtų nuoseklų, patikimą ir jautrų rūpestį teikiantį asmenį ar asmenis.
Išvados
Kūdikių prisirišimas yra daugiafunkcinė elgsenos sistema, būtina socialiniams gyvūnams ir ypač žmonėms. Kūdikystėje susiformuoja elgesio modeliai, kuriais grindžiami kiti ilgalaikiai santykiai. Prisirišimas, atsiradęs kaip kūdikio apsauga, netrukus tapo pagrindine prieraišumo paskirtimi – padedančia vystytis smegenims, reguliuoti fiziologines sistemas, ugdyti socialinę ir emocinę raidą bei mokytis iš patirties. Nors ankstyvosios patirtys yra reikšmingos, žmogaus vystymasis išlieka plastiškas: saugūs vėlesni santykiai ir tinkamos intervencijos gali keisti ankstesnius darbo modelius ir pagerinti gyvenimo kokybę.
Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikiai jaučiasi prisirišę prie bet kurio artimo žmogaus.
Apžvalga
Dažniausiai kūdikiu rūpinasi jo motina ir tėvas. Jei motina arba tėvas ateina, kai kūdikis verkia, ir elgiasi su juo švelniai, kūdikis išmoksta, kad tėvai juo pasirūpins. Jei motina arba tėvas šypsosi kūdikiui, kalbina jį, dainuoja jam ir apkabina kūdikį net tada, kai jis neverkia, kūdikis sužino, kad tėvai jį myli. Kai kūdikis išmoksta, kad yra mylimas ir kad juo bus pasirūpinta, jei jis verks, jis paprastai užauga žmogumi, kuris tikisi, kad kiti žmonės bus malonūs. Kai vaikas jaučiasi mylimas ir globojamas ir mano, kad kiti žmonės bus malonūs, sakoma, kad jis yra saugiai prisirišęs.
Teorijos
Mąstydami ir rašydami apie prisirišimo teoriją svarbūs buvo du žmonės: Johnas Bowlby ir Mary Ainsworth.
Bowlby rašė, kad dėl tėvų rūpesčio ir meilės kūdikiui susiformuoja svarbi idėja. Šią idėją jis pavadino vidiniu darbo modeliu. Vidinis darbo modelis - tai, kaip kūdikis ar vaikas galvoja apie save, savo tėvus ir kitus žmones. Kai tėvai su meile rūpinasi kūdikiu ir vaiku, jis auga turėdamas teigiamą vidinį darbo modelį. Šis vaikas manys, kad yra mylimas, nes buvo mylimas. Jis manys, kad tėvai yra geri, nes buvo rūpestingi. Ir vaikas nebijos bandyti susidraugauti su naujais žmonėmis, nes jis tikėsis, kad žmonės bus malonūs. Vaikai, turintys teigiamą vidinį darbo modelį, greičiausiai bus malonūs ir kitiems žmonėms. Bowlby tikėjo, kad teigiamas vidinis darbo modelis padės žmonėms susirasti draugų.
Bowlby rašė, kad prisirišimo procesas tarp žmonių yra panašus į artumą, kuris egzistuoja tarp motinos ir šimpanzių, gorilų ir orangutanų. Bowlby manė, kad žmonių prieraišumas vystosi palaipsniui, keturiais etapais.
Mary Ainsworth matė, kaip motinos elgėsi su savo kūdikiais skirtinguose miestuose ir šalyse. Ji pastebėjo, kad daugelis motinų ir kūdikių elgesio būdų buvo vienodi, net jei šeimų gyvenimai labai skyrėsi. Ainsworth sukūrė būdą, kaip patikrinti motinos ir jos mažo vaiko prisirišimo ryšį. Ji jį pavadino "Keista situacija".
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra kūdikio prisirišimas?
A: Kūdikio prisirišimas yra ypatingas ryšys, pirmą kartą užsimezgęs kūdikystėje. Tai pirmieji kūdikio santykiai, dažniausiai su motina arba tėvais.
K: Ką nustatė Mary Ainsworth, atlikusi žmonių kūdikių tyrimus?
A.: Mary Ainsworth tyrimais nustatyta, kad vaikai gali turėti skirtingus prisirišimo modelius, daugiausia priklausomai nuo to, kaip jie patyrė ankstyvąją globos aplinką.
K: Kaip motina slaugo kūdikį pirmuoju raidos etapu?
A.: Pirmuoju raidos etapu motina slaugo kūdikį ir fiziškai būna šalia jo, nebent jai reikia išeiti ieškoti maisto (ir pan.). Kol jos nėra, kūdikis (-iai) lieka pasislėpęs (-i) ir tylus (-i), kartais lizde ar urve.
K: Kokios yra kai kurios kūdikių maitinimo funkcijos?
A.: Žindymas atlieka keturias funkcijas: kūdikiai gauna maisto, padeda jiems išlikti kartu su motina, kad būtų apsaugoti, leidžia stebėti ir bendrauti su motina ir mokytis iš jos, taip pat perneša antikūnus, kurie laikinai apsaugo nuo kai kurių infekcijų, kol subręsta jų pačių imuninė sistema.
K: Kuo primatai pasižymi sudėtingesniu socialiniu elgesiu nei kiti žinduoliai?
A.: Dėl didėjančios neokorteksų smegenų dalies primatai elgiasi vis sudėtingiau nei kiti žinduoliai. Tai apima suvokimo, nustatančio kūno normas, vystymąsi, ankstyvosios patirties programavimą į elgesio modelius ir gebėjimą atpažinti kitus savo grupės narius kaip asmenis, kurie jaučiasi panašūs į juos pačius.
Klausimas: Kaip mūsų žinduolių biologiją pakeitė civilizacija ir gerovė?
A: Kartu su civilizacija ir turtais pasikeitė vaikų auginimo praktika, kuri buvo įsišaknijusi mūsų žinduolių biologijoje, pavyzdžiui, motinos paprastai nenešioja kūdikių arba trumpam palieka juos su motina, pavyzdžiui, močiute ar teta.
K: Kokie yra kai kurie kūdikių prisirišimo tikslai?
A.: Pagrindinis kūdikių prisirišimo tikslas - palaikyti smegenų vystymąsi, taip pat užtikrinti fiziologinių sistemų homeostazę, socialinį ir emocinį vystymąsi, mokymąsi įgūdžių, pavyzdžiui, ką valgyti, kai netoliese yra plėšrūnų, ir palengvinti socialinę sąveiką, kuri yra būtina išgyvenimui.
Ieškoti