Kūdikių prisirišimas -
Kūdikių prisirišimas - tai ypatingas ryšys, pirmą kartą susiformavęs kūdikystėje. Tai pirmieji kūdikio santykiai, dažniausiai su motina arba tėvais.
XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje raidos psichologės Mary Ainsworth atlikti žmonių kūdikių tyrimai parodė, kad vaikai gali turėti skirtingus prisirišimo modelius. Tai daugiausia priklauso nuo to, kaip jie patyrė ankstyvąją globos aplinką. Ankstyvieji prisirišimo modeliai savo ruožtu formuoja, bet nelemia, individo lūkesčius vėlesniuose santykiuose.
Pirmuoju vystymosi etapu motina maitina kūdikį, o motina ir kūdikis (-iai) būna fiziškai arti vienas kito, išskyrus atvejus, kai motinai reikia išeiti ieškoti maisto (ir pan.). Kol motinos nėra, kūdikis (-iai) lieka pasislėpęs (-i) ir tylus (-i), kartais lizde arba urve.
Kūdikystė yra labai svarbus vystymosi laikotarpis - fizinio augimo ir mokymosi, socialinių įgūdžių ugdymo, bendravimo su kitais žmonėmis ir gyvenimo įgūdžių, pavyzdžiui, ką valgyti ir kaip reaguoti, kai šalia yra plėšrūnų.
Kūdikystėje taip pat vystosi smegenys. Žinduolių smegenyse tik tam tikras elgesys yra įsitvirtinęs kaip fiksuotas veiksmų modelis. Didžioji dalis elgesio yra genetiškai nulemta tik kaip potencialios elgesio sistemos, kurias reikia aktyvuoti ir išvystyti. Tai yra:
- suvokimo raida
- kūno normų nustatymas
- ankstyvosios patirties programavimas į elgesio modelius.
- gebėjimas atpažinti kitus savo grupės narius kaip asmenis, kurie jaučiasi ir reaguoja panašiai kaip jie patys - tam įtakos turi veidrodiniai neuronai.
Didėjant neokorteksų dydžiui, primatų, ypač žmonių, socialinis elgesys tampa vis sudėtingesnis. Neatsiejama to dalis yra slauga, atliekanti keturias funkcijas:
- ji teikia maistą.
- ji padeda motinai ir kūdikiui likti kartu - kūdikio apsaugai;
- tai leidžia kūdikiui stebėti ir bendrauti su motina ir mokytis iš šios patirties.
- motinos piene yra antikūnų. Tai suteikia laikiną apsaugą nuo kai kurių infekcijų, kol subręsta vaiko imuninė sistema.
Jei jauniklis priklauso vadai, jis žaidžia su savo jaunikliais; jei tai vienišas jauniklis, po pirmojo kūdikystės etapo jis pradeda žaisti su kitais jaunikliais, esančiais netoliese, pakankamai arti, kad motina galėtų greitai reaguoti į bet kokius sunkumus.
Slaugai reikia artumo; artumas palengvina socialinę sąveiką, o socialinė sąveika yra būtina išgyvenimui. Prisirišimas yra įvairaus laipsnio tarp nežmoginių žinduolių; jis labai sustiprėjęs, ypač tarp žmonių. Medžiotojų-rinkėjų ir kaimo-žemdirbių visuomenėse motina paprastai nešdavo kūdikį arba trumpam palikdavo jį su motina - kažkuo, su kuo vaikas bendraus visą gyvenimą, pavyzdžiui, močiute, teta arba vyresniu broliu ar seserimi. Tik kylant civilizacijai ir turtėjant, o ypač per pastaruosius 60 metų, šis vaikų auginimo modelis, įsišaknijęs mūsų žinduolių biologijoje, labai pasikeitė.
Išvados: Kūdikių prisirišimas yra daugiafunkcinė elgsenos sistema, būtina socialiniams gyvūnams. Kūdikystėje susiformuoja elgesio modeliai, kuriais grindžiami kiti ilgalaikiai santykiai. Pririšimas, atsiradęs kaip kūdikio apsauga, netrukus tapo pagrindine prieraišumo paskirtimi, padedančia vystytis smegenims. Kitos funkcijos yra fiziologinių sistemų homeostazės nustatymas, socialinė ir emocinė raida bei mokymasis. Kūdikio prisirišimas tam tikru laipsniu būdingas visiems žinduoliams, o žmonėms jis labai išplitęs. Prisirišimas yra elgesio sistema, kuri yra gimimo metu, tačiau turi būti aktyvinama ir plėtojama.
Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikiai jaučiasi prisirišę prie bet kurio artimo žmogaus.
Apžvalga
Dažniausiai kūdikiu rūpinasi jo motina ir tėvas. Jei motina arba tėvas ateina, kai kūdikis verkia, ir elgiasi su juo švelniai, kūdikis išmoksta, kad tėvai juo pasirūpins. Jei motina arba tėvas šypsosi kūdikiui, kalbina jį, dainuoja jam ir apkabina kūdikį net tada, kai jis neverkia, kūdikis sužino, kad tėvai jį myli. Kai kūdikis išmoksta, kad yra mylimas ir kad juo bus pasirūpinta, jei jis verks, jis paprastai užauga žmogumi, kuris tikisi, kad kiti žmonės bus malonūs. Kai vaikas jaučiasi mylimas ir globojamas ir mano, kad kiti žmonės bus malonūs, sakoma, kad jis yra saugiai prisirišęs.
Teorijos
Mąstydami ir rašydami apie prisirišimo teoriją svarbūs buvo du žmonės: Johnas Bowlby ir Mary Ainsworth.
Bowlby rašė, kad dėl tėvų rūpesčio ir meilės kūdikiui susiformuoja svarbi idėja. Šią idėją jis pavadino vidiniu darbo modeliu. Vidinis darbo modelis - tai, kaip kūdikis ar vaikas galvoja apie save, savo tėvus ir kitus žmones. Kai tėvai su meile rūpinasi kūdikiu ir vaiku, jis auga turėdamas teigiamą vidinį darbo modelį. Šis vaikas manys, kad yra mylimas, nes buvo mylimas. Jis manys, kad tėvai yra geri, nes buvo rūpestingi. Ir vaikas nebijos bandyti susidraugauti su naujais žmonėmis, nes jis tikėsis, kad žmonės bus malonūs. Vaikai, turintys teigiamą vidinį darbo modelį, greičiausiai bus malonūs ir kitiems žmonėms. Bowlby tikėjo, kad teigiamas vidinis darbo modelis padės žmonėms susirasti draugų.
Bowlby rašė, kad prisirišimo procesas tarp žmonių yra panašus į artumą, kuris egzistuoja tarp motinos ir šimpanzių, gorilų ir orangutanų. Bowlby manė, kad žmonių prieraišumas vystosi palaipsniui, keturiais etapais.
Mary Ainsworth matė, kaip motinos elgėsi su savo kūdikiais skirtinguose miestuose ir šalyse. Ji pastebėjo, kad daugelis motinų ir kūdikių elgesio būdų buvo vienodi, net jei šeimų gyvenimai labai skyrėsi. Ainsworth sukūrė būdą, kaip patikrinti motinos ir jos mažo vaiko prisirišimo ryšį. Ji jį pavadino "Keista situacija".
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra kūdikio prisirišimas?
A: Kūdikio prisirišimas yra ypatingas ryšys, pirmą kartą užsimezgęs kūdikystėje. Tai pirmieji kūdikio santykiai, dažniausiai su motina arba tėvais.
K: Ką nustatė Mary Ainsworth, atlikusi žmonių kūdikių tyrimus?
A.: Mary Ainsworth tyrimais nustatyta, kad vaikai gali turėti skirtingus prisirišimo modelius, daugiausia priklausomai nuo to, kaip jie patyrė ankstyvąją globos aplinką.
K: Kaip motina slaugo kūdikį pirmuoju raidos etapu?
A.: Pirmuoju raidos etapu motina slaugo kūdikį ir fiziškai būna šalia jo, nebent jai reikia išeiti ieškoti maisto (ir pan.). Kol jos nėra, kūdikis (-iai) lieka pasislėpęs (-i) ir tylus (-i), kartais lizde ar urve.
K: Kokios yra kai kurios kūdikių maitinimo funkcijos?
A.: Žindymas atlieka keturias funkcijas: kūdikiai gauna maisto, padeda jiems išlikti kartu su motina, kad būtų apsaugoti, leidžia stebėti ir bendrauti su motina ir mokytis iš jos, taip pat perneša antikūnus, kurie laikinai apsaugo nuo kai kurių infekcijų, kol subręsta jų pačių imuninė sistema.
K: Kuo primatai pasižymi sudėtingesniu socialiniu elgesiu nei kiti žinduoliai?
A.: Dėl didėjančios neokorteksų smegenų dalies primatai elgiasi vis sudėtingiau nei kiti žinduoliai. Tai apima suvokimo, nustatančio kūno normas, vystymąsi, ankstyvosios patirties programavimą į elgesio modelius ir gebėjimą atpažinti kitus savo grupės narius kaip asmenis, kurie jaučiasi panašūs į juos pačius.
Klausimas: Kaip mūsų žinduolių biologiją pakeitė civilizacija ir gerovė?
A: Kartu su civilizacija ir turtais pasikeitė vaikų auginimo praktika, kuri buvo įsišaknijusi mūsų žinduolių biologijoje, pavyzdžiui, motinos paprastai nenešioja kūdikių arba trumpam palieka juos su motina, pavyzdžiui, močiute ar teta.
K: Kokie yra kai kurie kūdikių prisirišimo tikslai?
A.: Pagrindinis kūdikių prisirišimo tikslas - palaikyti smegenų vystymąsi, taip pat užtikrinti fiziologinių sistemų homeostazę, socialinį ir emocinį vystymąsi, mokymąsi įgūdžių, pavyzdžiui, ką valgyti, kai netoliese yra plėšrūnų, ir palengvinti socialinę sąveiką, kuri yra būtina išgyvenimui.
