Lukrecija Bordžija – Renesanso italų aristokratė ir kontroversiška figūra
Lukrecija Bordžija – Renesanso italų aristokratė ir kontroversiška figūra: intrigos, meilės sąmokslai, politinės santuokos ir mitai mene bei istorijoje.
Lukrecija Bordžija (g. 1480 m. balandžio 18 d. – † 1519 m. birželio 24 d.) buvo popiežiaus Aleksandro VI (Rodrigo Bordžija) duktė ir Vannozos dei Cattanei vaikas. Jos broliai – garsieji Čezarė Bordžija, Džovanis Bordžija ir Džofrė Bordžija – buvo svarbūs to meto politiniai veikėjai, o visa šeima tapo Renesanso politikos ir intrigos simboliu.
Šeima, kilmė ir vaidmuo politikoje
Lukrecijos šeima buvo dažnai minima kaip tipiškas to meto negailestingos ir makiaveliškos politikos pavyzdys. Popiežiaus Bordžijų namai buvo susiję su ambicijomis, pajamomis ir santuokų sąjungomis, kurios naudodavo šeimos įtaką. Tradiciškai Lukrecija vaizduojama kaip femme fatale, tačiau šis vaizdas daug kur yra kultūrinės fikcijos rezultatas – literatūros, teatro ir kino interpretacijų produktas.
Santuokos ir politinės sąjungos
Apie Lukrecijos asmeninį gyvenimą žinoma palyginti nedaug, nes daugelis duomenų yra fragmentiški arba kilę iš priešiškų šaltinių. Ji buvo naudojama kaip santuokų ryšiams stiprinti įrankis: jos šeima organizavo kelias santuokas su įtakingais vyrais, tikėdamiesi sustiprinti savo įtaką Italijoje.
- Giovanni Sforza – jų santuoka sudaryta apie 1493 m.; vėliau (apie 1497 m.) ji buvo nutraukta anulavimu, kuriame oficialiai nurodyta nesantuokinio artumo priežastis ir santykių neįvykdymas. Šis žingsnis siekė politinių tikslų.
- Alfonso d’Aragona (Alfonsas Aragonietis, Bisceglie kunigaikštis) – su juo Lukrecija susituokė apie 1498 m.; jis žuvo 1500 m. mįslingomis aplinkybėmis. Tradicija sako, kad jis galėjo būti neteisėtas Neapolio karaliaus sūnus ir kad Čezarė galėjo būti susijęs su jo mirtimi, tačiau istoriniai įrodymai dėl to nėra vienareikšmiai.
- Alfonso I d’Este (Feraros kunigaikštis) – Lukrecija tapo Feraros kunigaikštiene po santuokos su Alfonso (santuoka užmegzta apie 1502 m.). Šioje pozicijoje ji praleido likusią gyvenimo dalį ir sulaukė didesnio stabilumo bei pagarbos.
Mitas apie nuodijimą ir vėlesnė įvaizdžio formavimosi istorija
Vėlesnėse kronikose, dramose ir romanuose Lukrecija dažnai pavaizduota kaip nuodinga, amorali moteris ir įrankis Bordžijų šeimos intrigose. Tokių pasakojimų populiarumą paskatino XIX a. literatūra ir opera (pvz., V. Hugo pjesė ir G. Donizetti opera), tačiau šios versijos remiasi folkloru ir politine priešiškumo atmintimi, o ne patikimais dokumentais. Daugelis kaltinimų – tarp jų ir tariami incestiniai santykiai ar sistemingas nuodijimas – yra ginčytini ir neturi patikimų šaltinių patvirtinimo.
Kultūrinė veikla ir palikimas
Skirtingai nuo populiaraus mito, Lukrecija Ferraroje įgijo gerą reputaciją: ji buvo kultūros rėmėja, raminanti figūra savo dvare ir kartais ėmėsi administracinių pareigų. Ji sulaukė pagarbos vietos aristokratijos ir intelektualų rate. Lukrecija taip pat tapo motina – jos vaikų tarpe buvo ir vėlesnis Feraros valdovas Erkole II d’Este, taip tęsiant Bordžijų bei d’Este giminės politinę įtaką.
Istorinė perspektyva
Išsami ir objektyvi Lukrecijos veiklos analizė sudėtinga dėl fragmentiškų šaltinių ir politizuotos peizažo. Dabar daugelis istorikų pabrėžia, kad ji dažnai buvo šeimos politinių interesų auka ir kad jos reputacija buvo sąmoningai formuota priešų bei vėlesnių pasakotojų. Dabartinė istoriografija stengiasi atskirti meninį mitą nuo dokumentais pagrįstų faktų ir vertina Lukreciją kaip kompleksišką Renesanso moterį: kartais aktyvią, kartais pasyvią, bet niekuomet tik vieno plano „monster“.
Apibendrinant, Lukrecija Bordžija išlieka viena iš labiausiai romantizuotų ir prieštaringiausių Renesanso figūrų – jos gyvenimas atspindi tiek to laikmečio politinę jėgą, tiek ir mitų bei literatūros galią formuoti istorinio veikėjo įvaizdį.
"Lukrecija de Bordžija" laiške seseriai Izabelei Gonzagai (1519 m. kovo mėn.)
Galimas Lukrecijos Bordžijos portretas, kurio autorius, kaip spėjama, yra Dosso Dossi
Lukrecija kaip šventoji Kotryna Aleksandrietė Pinturikio freskoje Vatikano Bordžijų apartamentuose, apie 1494 m.
Išvaizda
Lukrecija apibūdinama kaip turinti sunkius šviesius plaukus, siekiančius kelius, gražią veido odą, lazdyno spalvos akis, kurios keitė spalvą, pilnas, aukštas krūtines ir natūralų grakštumą, dėl kurio atrodė, kad "vaikšto ore". Šie bruožai tuo laikotarpiu Italijoje buvo labai vertinami. Kitame aprašyme teigiama, kad "jos burna gana didelė, dantys ryškiai balti, kaklas lieknas ir šviesus, o biustas nuostabių proporcijų".
2008 m. lapkričio mėn. vienas paveikslas, Dosso Dossi "Jaunuolio portretas", esantis Viktorijos nacionalinėje galerijoje, buvo identifikuotas kaip Lukrecijos portretas. Šis paveikslas gali būti vienintelis išlikęs oficialus Lukrecijos Bordžijos portretas, tačiau šiuo teiginiu abejojama. Teigiama, kad ją vaizduoja ir keli kiti paveikslai, pavyzdžiui, Veneto įmantrus portretas, tačiau šiuo metu mokslininkai nepripažįsta nė vieno iš jų.
Gandai
Per daugelį metų sklandė keletas gandų, ypač apie ekstravagantiškus Bordžijų šeimos rengiamus vakarėlius. Buvo teigiama, kad ji buvo kaltinama incestu, nuodijimu ir žmogžudyste, tačiau istorinio pagrindo šiems gandams niekada nebuvo rasta. Daugumą kaltinimų kėlė Bordžijų konkurentai.
- Sklando gandai, kad Lukrecija turėjo tuščiavidurį žiedą, kuriuo nuodijo gėrimus.
- Londono meno galerijoje "Tate Britain" kabančiame XX a. pradžios Franko Cadogano Cowperio paveiksle vaizduojama Lukrecija, užimanti savo tėvo, popiežiaus Aleksandro VI, vietą oficialiame Vatikano posėdyje. Akivaizdu, kad šis paveikslas yra tikro įvykio dokumentas, nors tikslią vaizduojamą akimirką (pranciškonų vienuolis bučiuoja Lukrecijos kojas) sugalvojo dailininkas.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Lukrecija Bordžija?
A: Lukrecija Bordžija (1480 m. balandžio 18 d. - 1519 m. birželio 24 d.) buvo popiežiaus Aleksandro VI ir jo ilgametės meilužės Vannozza dei Cattanei duktė.
K: Kokie buvo jos brolių vardai?
A: Jos broliai buvo Cezarė Bordžija, Džovanis Bordžija ir Džofrė Bordžija.
K: Kaip Lukrecija dažnai vaizduojama meno kūriniuose, romanuose ir filmuose?
A: Lukrecija dažnai vaizduojama kaip fatališka moteris meno kūriniuose, romanuose ir filmuose.
K: Ar ji dalyvavo tėvo ir brolių politinėje veikloje?
A: Neaišku, ar ji dalyvavo tėvo ir brolių politinėje veikloje.
K: Kaip jie ją išnaudojo savo ambicijoms įgyvendinti?
A: Jie suorganizavo jai kelias santuokas su svarbiais ir įtakingais vyrais, o tai tikriausiai padėjo jų pačių politinėms ambicijoms.
K: Kas buvo kai kurie iš tų žmonių, už kurių ji ištekėjo?
A: Ji buvo ištekėjusi už Džovanio Sforcos (Pesaro valdovo), Alfonso Aragoniečio (Bišeljė kunigaikščio) ir Alfonso I d'Este (Feraros kunigaikščio).
K: Kas nutiko Alfonsui Aragoniečiui po to, kai jis prarado savo politinę vertę?
A: Tradicija byloja, kad Alfonsą galėjo nužudyti Lukrecijos brolis Čezarė, kai jo politinė vertė išblėso.
Ieškoti