Mangelwurzel – pašarinis burokėlis (Beta vulgaris): apibrėžimas ir istorija
Mangelwurzel — pašarinis burokėlis (Beta vulgaris): atraskite kilmę, istoriją, veisles ir XVIII a. vaidmenį kaip gyvulių pašarui.
Mangelwurzel (iš vokiečių kalbos) dar vadinamas "mangel wurzel", "mangold wurzel", "mangold", "mangel burokėlis", "lauko burokėlis" ir "pašarinis burokėlis". Tai kultūrinė šakniavaisinė daržovė.
Tai Beta vulgaris, tos pačios rūšies, kuriai priklauso raudonieji ir cukriniai runkeliai, veislė. Veislių grupė vadinama Crassa grupe. Didelės baltos, geltonos arba oranžiškai geltonos spalvos išbrinkusios šaknys buvo išvestos XVIII a. kaip pašarinė kultūra gyvuliams šerti.
Apibrėžimas ir išvaizda
Mangelwurzel yra daržovė, kurios pagrindinė dalis – didelė šakninė burokėlio forma. Šaknys būna pailgos arba apvalesnės, dažniausiai baltos, gelsvos arba oranžiškai gelsvos spalvos. Augalas pagal savo biologiją priskiriamas prie lepšių (Beta vulgaris) ir gamtai yra dvejų metų (biennalis), bet paprastai auginamas kaip vienmečė pašarinė kultūra.
Skirtumai nuo kitų Beta vulgaris formų: mangelwurzel skiriasi nuo įprastinių raudonųjų burokėlių ir cukrinių runkelių forma, dydžiu ir žemesniu cukraus kiekiu. Ji taip pat yra artimai susijusi su listiniu mangoldu (chard), iš kurio dalis laukinių formų kilo.
Istorija ir paplitimas
Mangelwurzel selekcinimas prasidėjo Europoje XVIII a., kai ūkininkai ieškojo kultūrų, galinčių užtikrinti gyvulių maitinimą žiemą ir per kitus nelengvus laikotarpius. Per XIX a. mangelwurzel tapo plačiai paplitusi Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir kitose šalies dalyse, kur buvo vertinama dėl didelio derliaus ir galimybės laikyti atsargas žiemai.
Vėliau iš šių formų vystėsi ir specializuotos pašarinės bei cukraus plantacijos kryptyse – iš mangelwürzel ir kitų Beta formų buvo tobulinami pašariniai burokėliai (fodder beet) bei cukriniai runkeliai (sugar beet). XX a. pradžioje, kai atsirado papildomi pašarų šaltiniai (silosas, koncentratai), mangelwurzel auginimas kai kuriose vietovėse sumažėjo, tačiau išliko reikšmingas regionuose, kur saugojimas ir vietinė šėrimo praktika išlieka svarbi.
Naudojimas
- Pašaras gyvuliams: pagrindinis naudojimas – šerti galvijus, avis, kiaules ir arklius. Šaknis gali būti duodamos šviežios, pjaustomos ar sumaitintos po termiškai apdorojimo.
- Žieminiai atsargos: lengvai laikomos šaknis daržovių rūsyje, smėlio arba specialiuose kruopščiai vėdinamuose sandėliuose (clamp), todėl buvo vertinamos kaip žieminiai pašarai.
- Žmogiškas vartojimas: istoriškai naudota ir žmonių maistui ypač badmečiais – verdama arba troškinta, tačiau dėl mažesnio skonio ir kietesnės tekstūros nebuvo populiaresnė už tradicinius maistinius burokėlius.
Auginimo pagrindai
Keli praktiniai patarimai ūkininkams ir sodininkams:
- Sėjama pavasarį, kai dirva sušyla; daigai formuojasi ir leidžia gerai išvystyti šaknį per vasarą.
- Pasirinkti derlingą, gerai drenuotą dirvą ir palaikyti tinkamą trąšų lygį – mangelwurzel gerai reaguoja į azoto ir fosforo trąšas.
- Rekomenduojamos tarpų tarpai priklauso nuo veislės, bet dažnai paliekama pakankamai vietos, kad šaknys galėtų augti nesuspaustos.
- Derliaus nuėmimas paprastai atliekamas rudenį; šaknis galima palikti žemėje tik kol nebus stiprių šalčių, arba iškasti ir laikyti sandėlyje.
- Paprastos problemos – lapų ligos, šaknų kenkėjai (pvz., nematodai) ir piktžolės; naudinga taikyti įprastas rotacijos ir integruotos apsaugos priemones.
Veislių įvairovė ir dabartis
Crassa grupė apima įvairias mangelwurzel veisles, skirtas skirtingoms sąlygoms (dirvos tipams, klimato juostoms) ir paskirtims (didelis vandens kiekis, geras laikymas). Šiuolaikinės selekcijos tikslai – didesnis derlius, geresnis atsparumas ligoms ir patogesnis laikymas. Nors pramoninis auginimas sumažėjo tose šalyse, kur įprastos pašarų alternatyvos lengvai prieinamos, mangelwurzel išlieka svarbi tradicinių ūkių dalis ir regioniniame gyvulininkystės sektoriuje.
Santrauka: Mangelwurzel – tai specializuota Beta vulgaris forma, kuri nuo XVIII a. buvo išvesta kaip ištvermingas ir derlingas pašarų šaltinis. Ji turi istorinių ir praktinių privalumų ūkininkavime, o jos vieta laukuose priklauso nuo vietinės žemės ūkio praktikos ir pašarų poreikių.
Ieškoti