Stebėjimas
Stebėjimas - tai protingos gyvos būtybės (pvz., žmogaus) veikla, kuri jaučia ir įsisavina žinias apie reiškinį savo ankstesnių žinių ir idėjų sistemoje.
Stebėjimas yra daugiau nei vien tik stebėjimas: Stebėjimas reikalauja stebėti ir siekti žinių.
Stebėjimai, atliekami naudojant savikontrolės prietaisus, dažnai yra nepatikimi. Tokius stebėjimus sunku atkartoti, nes jie gali skirtis net ir tų pačių dirgiklių atžvilgiu. Todėl jie nėra labai naudingi tiksliuosiuose moksluose, pavyzdžiui, fizikoje, kur reikalingos priemonės, kurios pačios savęs neapibrėžia. Todėl dažnai tenka naudoti įvairias inžinerines priemones, pavyzdžiui: spektrometrus, oscilografus, kameras, teleskopus, interferometrus, magnetofonus, termometrus ir t. t., ir tokias priemones kaip laikrodžiai, svarstyklės, padedančias pagerinti iš stebėjimo gautos informacijos tikslumą, kokybę ir naudingumą.
Mokslo tikslumą ir didžiulę sėkmę pirmiausia lemia mokslo tiriamos tikrovės stebėjimo tikslumas ir objektyvumas (t. y. pakartojamumas).
Stebėjimo vaidmuo moksliniame metode
Mokslinis metodas - tai metodai, skirti reiškiniams tirti, naujoms žinioms įgyti arba ankstesnėms žinioms koreguoti ir integruoti. Kad tyrimo metodas būtų vadinamas moksliniu, jis turi būti pagrįstas stebimų, empirinių ir išmatuojamų įrodymų rinkimu, laikantis konkrečių argumentavimo principų. Mokslinį metodą sudaro duomenų rinkimas stebint ir eksperimentuojant, hipotezių formulavimas ir tikrinimas.
Nors įvairiose tyrimo srityse taikomos skirtingos procedūros, mokslinis tyrimas skiriasi nuo kitų pažinimo metodikų, tačiau galima nustatyti jo bruožus. Mokslo tyrėjai kelia hipotezes kaip reiškinių paaiškinimus ir rengia eksperimentinius tyrimus šioms hipotezėms patikrinti. Šiuos veiksmus turi būti galima pakartoti, kad būtų galima patikimai numatyti būsimus rezultatus. Teorijos, apimančios platesnes tyrimo sritis, gali susieti daugybę hipotezių į nuoseklią struktūrą. Tai savo ruožtu gali padėti suformuoti naujas hipotezes arba susieti hipotezių grupes į kontekstą.
Be kitų aspektų, kurie yra bendri įvairioms tyrimo sritims, yra įsitikinimas, kad procesas turi būti objektyvus, kad rezultatai nebūtų interpretuojami šališkai. Kitas pagrindinis lūkestis - dokumentuoti, archyvuoti ir dalytis visais duomenimis ir metodika, kad kiti mokslininkai galėtų juos kruopščiai patikrinti ir taip suteikti kitiems tyrėjams galimybę patikrinti rezultatus bandant juos atkurti. Ši praktika, vadinama visišku atskleidimu, taip pat leidžia nustatyti statistinius šių duomenų patikimumo rodiklius.
Testavimas ir tobulinimas
Mokslinis procesas yra kartotinis. Bet kuriame etape gali būti, kad dėl kokių nors aplinkybių mokslininkas pakartos ankstesnę proceso dalį. Nepavykus iškelti įdomios hipotezės, mokslininkas gali iš naujo apibrėžti nagrinėjamą dalyką. Nepavykus hipotezei pateikti įdomių ir patikrinamų prognozių, gali tekti iš naujo apsvarstyti hipotezę arba dalyko apibrėžtį. Nepavykus gauti įdomių eksperimento rezultatų, mokslininkas gali persvarstyti eksperimentinį metodą, hipotezę arba dalyko apibrėžtį.
Kiti mokslininkai gali pradėti savo tyrimus ir įsitraukti į procesą bet kuriame etape. Jie gali priimti apibūdinimą ir suformuluoti savo hipotezę arba gali priimti hipotezę ir išvesti savo prognozes. Dažnai eksperimentą atlieka ne tas asmuo, kuris pateikė prognozę, o apibūdinimas grindžiamas kažkieno kito atliktais eksperimentais. Paskelbti eksperimentų rezultatai taip pat gali pasitarnauti kaip hipotezė, numatanti jų pačių pakartojamumą.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra stebėjimas?
A: Stebėjimas - tai protingos gyvos būtybės (pvz., žmogaus) veikla, kai ji jaučia ir įsisavina žinias apie reiškinį savo ankstesnių žinių ir idėjų sistemoje.
K: Kuo stebėjimas skiriasi nuo paprasto stebėjimo?
Atsakymas: Stebėjimas reikalauja daugiau nei vien tik stebėti; jis apima aktyvų žinių ieškojimą, dažnai eksperimentuojant.
Klausimas: Kodėl stebėjimai, atliekami naudojant savadarbes priemones, yra nepatikimi?
A.: Savarankiškai apibrėžti prietaisai gali duoti skirtingus rezultatus, net jei jiems pateikiamas tas pats stimulas, todėl juos sunku atkartoti ir jie nėra labai naudingi tiksliuosiuose moksluose, pavyzdžiui, fizikoje, kur reikalingi tikslūs matavimai.
Klausimas: Kokių rūšių inžineriniai instrumentai naudojami siekiant pagerinti stebėjimo būdu gaunamos informacijos tikslumą ir kokybę?
A: Inžinerinių priemonių pavyzdžiai - spektrometrai, oscilografai, fotoaparatai, teleskopai, interferometrai, magnetofonai, termometrai ir kt., taip pat tokios priemonės kaip laikrodžiai ir svarstyklės, padedančios padidinti tikslumą ir naudingumą.
Klausimas: Kaip buvo pasiektas tikslumas moksle?
A: Mokslo tikslumas ir sėkmė siejama su tiksliais ir objektyviais (t. y. pakartojamais) stebėjimais apie mokslo tiriamą tikrovę.
