Oksfordšyro geležinkelis (angl. Oxfordshire Ironstone Railway, O.I.R.) buvo standartinės vėžės geležinkelis, kuris aptarnavo geležies akmens karjerą netoli Vrokstono kaimo Oksfordšyre. Jis buvo sujungtas su Didžiuoju vakarų geležinkeliu maždaug už 6 km į rytus, į šiaurę nuo Banberio miesto. Ir karjeras, ir linija atidaryti 1917 m., o uždaryti 1967 m., kai geležies akmuo baigėsi. Linija niekada netapo Britų geležinkelių dalimi, ją valdė karjero savininkai.
Per visą savo veiklos laikotarpį OIR funkcionavo kaip privačia nuosavybe valdomas pramoninis bėgių kelias: jis ne tik nukreipdavo išgaunamą geležies akmenį į jungtį su Didžiuoju vakarų geležinkeliu, bet ir teikė vietines susisiekimo paslaugas – vagonų pervežimus, privačias stovėjimo ir manevravimo zonas bei galimą karjero žemės ūkio technikos aptarnavimą. Eksploatacija buvo griežtai orientuota į krovinį ir pagal poreikį planuojama pagal karjero gamybos apimtis.
Antrojo pasaulinio karo metu karjeras buvo intensyviai eksploatuojamas dėl papildomų karo reikmių: padidėjo žaliavos poreikis plieno gamybai, todėl linijos apkrovos ir vagonų srautas gerokai išaugo. Po karo gamyba dar kelis dešimtmečius tęsėsi, tačiau 1960-aisiais konkurenciją pradėjo daryti kelių transportas — sunkvežimiai — ir galiausiai išteklių išeikvojimas nulėmė linijos uždarymą 1967 m. Vietovėje, kur anksčiau veikė naujesnis karjeras, šiandien išlikusios tik sunkvežimių eksploatacijos priemonės.
OIR eksploatavo savo garvežių parką ir turėjo nuosavą depą bei manevravimo įrangą. Dažniausiai naudoti garvežiai buvo:
- 0-6-0T tipo garvežiai — stambesni manevriniai ir trumpų nuotolių vilkėjai;
- 0-6-0ST (saddle tank) — patvarūs dvitankiai garvežiai, tinkami didesniems traukos krūviams;
- 0-4-0ST — mažesni manevriniai garvežiai, pritaikyti siauresnėms manevrų linijoms karjero teritorijoje.
Banberio apylinkėse yra sunkių molio ir geležies akmens telkinių, dėl ko regionas ilgą laiką buvo svarbus žaliavų šaltinis geležies ir plieno pramonei. Geležies akmens sluoksniai čia buvo pakankamai gausūs, kad leistų ilgai eksploatuoti privačius karjerus, tačiau galiausiai — kaip dažnai nutinka pramoninėse gavybos vietovėse — telkiniai išseko.
Po uždarymo dalis bėgių buvo išardytos, tačiau vietovėje vis dar galima rasti linijos vingius, pylimus ir vietomis išlikusius pramoninius pastatus ar aikšteles. Istorikai ir geležinkelio entuziastai kartais atlieka ekskursijas ir dokumentuoja liekanas; keletoje muziejinių kolekcijų taip pat yra panašios paskirties garvežių ir vagonų, atspindinčių tokio tipo pramoninio geležinkelio veiklą XX a. pradžioje ir viduryje.
Santrauka: OIR buvo trumpas, bet reikšmingas privačios pramonės geležinkelis, veikusis 1917–1967 m., skirtas geležies akmens gavybai pervežti. Jis padėjo tenkinti karo ir pokario pramonės poreikius, turėjo savus garvežius ir infrastruktūrą, o uždarytas dėl išteklių išsekimo ir kelių transporto konkurencijos.
