Paaliaq yra nesferinis Saturno palydovas, priklausantis vadinamosioms netaisyklingoms (irregular) palydovų grupėms. Jį 2000 m. spalio pradžioje atrado Brettas J. Gladmanas, Johnas J. Kavelaarsas, Jeanas-Marcas Petitas, Hansas Schollas, Matthew J. Holmanas, Brianas G. Marsdenas, Philipas D. Nicholsonas ir Josephas A. Burnsas; atradimo metu jis turėjo laikomąjį pavadinimą S/2000 S 2. 2003 m. rugpjūtį Tarptautinė astronomų sąjunga (IAU) patvirtino jam vardą Paaliaq — vardą paėmusį iš Maiklo Kusugako knygos "Šamano prakeiksmas" (The Curse of the Shaman), kurioje minimas išgalvotas šamanas; Johnas Kavelaarsas kreipėsi į Kusugaką dėl inuitų mitologijos vardų, kuriais vėliau buvo pavadinti keli kiti Saturno mėnuliai.

Orbita ir dydis

Manoma, kad Paaliaq yra maždaug 22 km skersmens. Jis skrieja aplink Saturną vidutiniškai apie 15 200 000 km atstumu, vieną apsisukimą atlikdamas per maždaug 687 dienas. Paaliaq priskiriamas inuitų grupės netaisyklingiems palydovams — šiai grupei būdingi panašūs orbitaliniai elementai (ilgi pusiau didieji ašys, didesnis ekscentriškumas ir palyginti didelė orbitų inclinacija) bei panašios spektrinės savybės.

Fizinės savybės ir spalva

  • Forma: ne sferinis — netaisyklinga forma, būdinga mažiems, nepakankamai graviaciniam savarankiškai suapvalėti kūnams;
  • Dydis: apie 22 km skersmens (apytiksliai);
  • Spalva: Paaliaq yra apibūdinamas kaip šviesiai raudonas. Panašus raudonas atspalvis buvo užfiksuotas ir kituose inuitų grupės palydovuose, pvz. Kiviuq ir Siarnaq;
  • Paviršiaus savybės: detalūs albedo ir cheminės sudėties tyrimai yra riboti, tačiau spalvinės charakteristikos rodo, kad paviršius greičiausiai yra tamsesnis ir apvaliai dengtas angliškesnės medžiagos priemaišomis (keletas netaisyklingų palydovų turi žemą atspindį).

Kilmė ir susijimas su kitais palydovais

Dėl panašių spalvų ir orbitų Paaliaq priskiriamas prie galimos suskilimo šeimos: manoma, kad inuitų grupės palydovai galėjo susiformuoti iš vieno didesnio kūno, kuris anksčiau buvo sugautas Saturno gravitacijos laukui ir vėliau suskilo dėl kolizijos ar kitokio dinaminio proceso. Paaliaq, kartu su Kiviuq ir Siarnaq, sudaro ryškų pavyzdį, kai orbitalinės savybės ir spektrinė informacija kartu atspindi bendrą kilmę.

Stebėjimai ir ateities tyrimai

Paaliaq yra mažas ir silpnai šviečiantis objektas, todėl jį atrasti ir stebėti galima tik naudojant didelius teleskopus arba rinkti duomenis per ilgesnį laiką. Daug kas apie šį palydovą vis dar nežinoma: tikslus rotacijos periodas, detalus paviršiaus cheminis sudėtis ir mikrostruktūra nėra pilnai ištirti. Tolesni fotometriniai ir spektroskopiniai tyrimai gali patikslinti jo albedą, rotacijos savybes ir labiau nusakyti ryšį su kitais inuitų grupės nariais. Tokie duomenys padėtų tvirtinti hipotezes apie grupės kilmę ir Saturno palydovų evoliuciją.