Autolykas iš Pitanės (apie 360 m. pr. m. e. – apie 290 m. pr. m. e.) – graikų astronomas, matematikas ir geografas. Jis gimė Pitanėje, Eolio mieste Mažojoje Azijoje. Savo darbus jis tikriausiai baigė Atėnuose tarp 335 m. pr. m. e. ir 300 m. pr. m. e. Tarp išlikusių Autoliko darbų yra knyga apie sferas (pavadinta Apie judančią sferą) ir kita knyga apie dangaus kūnų pakilimą ir nusileidimą. Manoma, kad Apie judančią sferą yra seniausias visiškai išlikęs senovės Graikijos matematinis traktatas.

Gyvenimas ir mokytojai

Apie Autoliko asmeninį gyvenimą žinoma gana mažai. Jo veikla datuojama Hellenistiniu laikotarpiu; jis kilęs iš Graikijos kolonijos Pitanės ir veikė Atėnuose, kur vystė tiek matematikos, tiek astronomijos tyrimus. Euklidas pamini Autoliko darbą, o Autolykas taip pat buvo mokytojas žymiam filosofui Arcezilajui (Arcesilaus), kas rodo jo autoritetą akademinėje aplinkoje.

Veikalai ir turinys

Autoliko dvi pagrindinės žinomos knygos išsiskiria aiškiu, geometriniu stiliumi ir praktiniu dėmesiu astronominiams reiškiniams:

  • Apie judančią sferą – traktatas, kuriame nagrinėjama sferinės geometrijos ir astronomijos teorija: sferos dalys, didžiųjų ir mažųjų apskritimų santykiai, kampai ir lankai danguje. Dėl savo struktūros ir išsaugojimo ši knyga laikoma svarbiu šaltiniu, atskleidžiančiu, kaip helenistiniai mokslininkai formuliavo ir įrodinėjo geometrines tiesas, taikomas dangaus reiškiniams.
  • Knyga apie dangaus kūnų pakilimą ir nusileidimą (risingų ir settingų traktatas) – praktinis vadovas, kuriame aprašomi žvaigždžių ir planetų pakilimų bei nusileidimų dėsniai, kaip tai priklauso nuo stebėtojo platumos ir metų laiko. Traktate nagrinėjami metodai, kaip nustatyti, kada tam tikri kūnai pasirodo ir dingsta horizonte, ir aiškinamos su tuo susijusios geometrinės sąvokos.

Įtaka ir paveldas

Autoliko darbai turėjo ilgalaikį poveikį vėlesnei astronimijai ir sferinės geometrijos raidai. Jo aiškūs geometriniai įrašai padėjo suformuoti metodus, vėliau naudojamus helenistinės ir viduramžių astronomijos mokyklose. Darbus išsaugojo viduramžių rankraščiai ir vėlesnės spausdintos versijos; XVI a. astronomas ir matematikas Maurolikas (Francesco Maurolico) išvertė Autolykos kūrinius, taip prisidėdamas prie jų atgimimo Renesanso moksle.

Autolykas dažnai minima kaip vienas iš tų autoritetų, kurie padėjo perkelti geometrijos principus į praktinę astronomiją. Nors jo raštų ne tiek daug ir jie nėra platūs kaip kai kurių kitų antikos autorių, jų išlikusios dalys yra vertingos dėl aiškios metodikos, laikysenos link griežto įrodymo ir gebėjimo susieti teoriją su stebėjimais.