Progresyvioji partija (Bull Moose, JAV 1912): Teodoras Ruzveltas ir reformos

Progresyvioji partija buvo reikšminga trečioji partija Jungtinėse Valstijose, įkurta 1912 m. buvusio prezidento Teodoro Ruzvelto pasitraukus iš Respublikonų partijos po to, kai jis pralaimėjo Respublikonų nominaciją dabartiniam prezidentui Viljamui Hovardui Taftui. Naujoji partija tapo žinoma dėl savo plataus programos plano ir pažangių idėjų, kurios tuo metu skyrėsi nuo tradicinių partijų pozicijų. Ji pritraukė daugelį žinomų reformatorių, aktyvistų ir politikų, kurie siekė plataus masto federalinių reformų.

Kilmė ir platforma

Partija iškilo iš Ruzvelto pasipiktinimo Taftu ir Respublikonų partijos politika. Ruzveltas savo doktriną pavadino „New Nationalism“ (liet. „Naujasis nacionalizmas“), kurioje pabrėžė stipresnę federalinę valdžią verslo reguliavimui ir visuomenės gerovei užtikrinti. Pagrindinės platformos nuostatos apėmė:

• griežtesnę monopolių ir didžiųjų korporacijų kontrolę;
• darbo apsaugą ir privalomas darbuotojų draudimo formas (pvz., senatvės ir nelaimingų atsitikimų draudimas);
• minimalią darbo užmokestį moterims ir darbo sąlygų gerinimą;
• mokesčių reformą, įskaitant progresinius mokesčius ir paveldėjimo mokestį;
• rinkimų reformą, tiesioginį senatorių rinkimą ir didesnį piliečių įsitraukimą;
• konservaciją ir atsakingą gamtos išteklių valdymą.

Tarp Ruzvelto sąjungininkų buvo tokie politikai kaip Hiram Johnson (jo kandidatūros į viceprezidentus bėgyje) ir aplink jį susibūrę reformatoriai bei visuomenės veikėjai, pavyzdžiui, Gifford Pinchot ar Jane Addams, kuriuos triumfas ir programos idėjos patraukė.

1912 metų prezidento rinkimai

1912 m. prezidento rinkimuose Progresyvioji partija greitai tapo svarbiu veiksniu. Ruzveltas kandidatavo kaip partijos atstovas, o jo Viceprezidento kandidatūra buvo susijusi su Hiram Johnsonu. Rinkimuose dalyvavo keturi pagrindiniai kandidatai: demokratų atstovas Woodrow Wilson, Teodoras Ruzveltas (Progresyviosios partijos), Viljamas Taftas (respublikonai) ir socialistų lyderis Eugene V. Debs. Dėl Respublikonų susiskaldymo Ruzvelto ir Tafto pasiskirstymas leido demokratams laimėti: Woodrow Wilson laimėjo su maždaug 41,8 % balsų, Ruzveltas surinko apie 27,4 % ir 88 rinkikų balsus, o Taftas — apie 23,2 % ir 8 rinkikų balsus. Nors Ruzveltas laimėjo mažiau už Wilsoną, Progresyvioji partija parodė, jog progresyvios idėjos turi reikšmingą palaikymą.

Programos įgyvendinimas ir reikšmė

Nors pati partija nesugebėjo ilgainiui išsilaikyti kaip nuolatinė politinė jėga, jos pasiūlytos idėjos turėjo reikšmės vėlesnėms reformoms. Dalis Progresyviosios partijos programos elementų atsirado viešojoje diskusijoje ir vėliau pasirodė tiek valstijų, tiek federaliniame lygyje: socialinės apsaugos idėjos, darbo teisės stiprinimas, rinkimų reformos ir verslo reguliavimas tapo svarbiais XX a. pradžios politiniais klausimais. Kai kurios pozicijos — pvz., moterų teisė balsuoti — vėliau įgavo platesnį palaikymą (19-oji konstitucijos pataisa 1920 m.).

Partijos nuosmukis ir žlugimas

Po 1912 m. Progresyvioji partija greitai susidūrė su problemomis: trūko tvirto partinės infrastruktūros tinklo, daugelis pastovių Respublikonų ir demokratų rėmėjų grįžo prie tradicinių partijų, o Pirmasis pasaulinis karas pakeitė politinę darbotvarkę. Ruzveltas nebekandidavo 1916 m., o su laiku daug progresyvių veikėjų grįžo į kitas politines jėgas. Partijos rinkimų rezultatai po 1912 m. smarkiai smuko; iki 1920 m. ji praktiškai išnyko. Dėl Ruzvelto energingos asmenybės ir jo pasisakymų partija dažnai buvo vadinama "Buliaus briedžio partija" (angl. "Bull Moose Party") — šis pravardės kilmės mitas siejamas su tuo, kad Ruzveltas savo gyvybingumą ir jėgą palygindavo su buliu briedžiu.

Paveldas

Progresyvioji partija paliko reikšmingą idėjinį palikimą: ji pagreitino diskusijas apie valstybės vaidmenį ekonomikoje, socialinę politiką ir rinkimų reformą. Nors pati organizacija ilgainiui iširo, daug jos programos principų vėliau buvo įgyvendinti arba adaptuoti kitų partijų ir reformatorių iniciatyvose. Istorikai Progresyviąją partiją vertina kaip svarbų tam tikros eros Amerikos politinio mąstymo poslinkio simbolį — perėjimą link aktyvesnės, reguliuojančios valstybės ir didesnės socialinės atsakomybės.

Paieška pagal raidę