Kvazaras
Kvazarai arba kvazihvaigždiniai radijo šaltiniai yra energingiausi ir tolimiausi aktyvūs galaktikų branduoliai (AGN).
Jie yra gana maži, palyginti su jų skleidžiama energija. Kvazarai nėra daug didesni už Saulės sistemą. Ryškumo pokyčių mechanizmas tikriausiai susijęs su reliatyvistiniu čiurkšlių spinduliavimu, nukreiptu beveik tiesiai į mus. Didžiausio žinomo raudonojo poslinkio kvazaras (2011 m. birželio mėn.[atnaujinta]) raudonasis poslinkis yra 7,085, o tai reiškia, kad jis yra maždaug už 29 mlrd. šviesmečių nuo Žemės. Šis įvertis apskaičiuotas taikant komovingo atstumo sąvoką.
Dabar mokslininkai sutaria, kad kvazaras yra kompaktiška sritis masyvios galaktikos centre, supanti centrinę supermasyvią juodąją skylę. Jo dydis 10-10 000 kartų viršija Švarcšildo juodosios skylės spindulį. Kvazarų skleidžiama energija yra gravitacinė energija, kurią sukuria masė, krintanti į akrecinį diską aplink juodąją skylę.
Kvazarai yra labai šviesūs. Pirmą kartą jie buvo identifikuoti kaip didelio raudonojo poslinkio elektromagnetinės spinduliuotės, įskaitant radijo bangas ir regimąją šviesą, šaltiniai. Paaiškėjo, kad šviesa (ir kita energija) yra panaši į žvaigždes, o ne į didelius šaltinius, tokius kaip galaktikos. Kita vertus, jų spektrai pasižymėjo labai plačiomis emisijos linijomis, nepanašiomis į jokias kitas žinomas žvaigždes, todėl jie buvo vadinami kvazihvaigždiniais. Jų šviesis gali būti 100 kartų didesnis už Pieno kelio šviesį.
Centrinių supermasyvių juodųjų skylių akreciniai diskai į energiją gali paversti apie 10 % objekto masės. Šis mechanizmas paaiškina, kodėl ankstyvojoje Visatoje kvazarai buvo dažnesni, nes ši energijos gamyba baigiasi, kai supermasyvi juodoji skylė sunaudoja visas šalia jos esančias dujas ir dulkes.
Tai reiškia, kad dauguma galaktikų, įskaitant ir mūsų Pieno kelią, galėjo būti aktyvios kaip kvazarai ar kitos klasės aktyvios galaktikos. Dabar jos yra neaktyvios, nes jose trūksta materijos, kuria būtų galima maitinti centrines juodąsias skyles ir taip generuoti spinduliuotę.
ULAS J1120+0641 - labai tolimo kvazaro, kurį maitina juodoji skylė, kurios masė du milijardus kartų didesnė už Saulės masę, - vaizdas. Kreditas: ESO/M. Kornmesser
"Chandra" rentgeno spindulių nuotraukoje matomas kvazaras PKS 1127-145 - labai ryškus rentgeno spindulių ir regimosios šviesos šaltinis, esantis maždaug už 10 milijardų šviesmečių nuo Žemės. Didžiulė rentgeno spindulių srovė tęsiasi mažiausiai už milijono šviesmečių nuo kvazaro. Vaizdas yra 60 lanksekių iš vienos pusės. RA 11h 30m 7.10s Dec -14° 49' 27" Krateryje. Stebėjimo data: 2000 m. gegužės 28 d. Prietaisas: ACIS.
Gravitaciniu lęšiuotas kvazaras HE 1104-1805.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra kvazaras?
A.: Kvazaras, arba kvazihvaigždinis radijo šaltinis, yra aktyvusis galaktikos branduolys (AGN), kuris yra pats energingiausias ir tolimiausias AGN tipas. Jie yra gana maži, palyginti su jų skleidžiama energija, ir nėra daug didesni už Saulės sistemą.
Klausimas: Kaip toli galima rasti kvazarų?
Atsakymas: 2011 m. birželio mėn. duomenimis, didžiausias žinomas raudonojo poslinkio kvazaras buvo už maždaug 29 mlrd. šviesmečių nuo Žemės.
K: Koks yra jų ryškumo pokyčių mechanizmas?
A: Ryškumo pokyčių mechanizmas tikriausiai susijęs su reliatyvistiniu srautų, nukreiptų beveik tiesiai į mus, spinduliavimu.
K: Kas, kaip manoma, yra kvazarų centre?
A: Mokslininkai dabar sutaria, kad kvazaras yra kompaktiškas regionas masyvios galaktikos centre, supantis centrinę supermasyvią juodąją skylę. Jo dydis 10-10 000 kartų viršija šios juodosios skylės Švarcšildo spindulį.
K: Iš kur gaunama jo energija?
Atsakymas: Kvazarų skleidžiama energija gaunama iš gravitacinės energijos, kurią sukuria masė, krintanti į akrecinį diską aplink juodąją skylę.
K: Kiek jie yra šviesūs, palyginti su kitomis galaktikomis?
A: Kvazarai yra labai ryškūs ir gali būti 100 kartų ryškesni už mūsų Galaktikos Pieno kelio galaktiką.
K: Kodėl jie buvo labiau paplitę ankstyvojoje Visatoje?
A: Kvazarai buvo dažnesni ankstyvojoje Visatoje, nes šios energijos gamyba baigiasi, kai supermasyvi juodoji skylė sunaudoja visas šalia jos esančias dujas ir dulkes, o tai reiškia, kad dauguma galaktikų galėjo pereiti aktyvųjį etapą kaip viena ar kita aktyviųjų galaktikų klasė, o paskui užmigti, nes trūko materijos, kuria būtų galima maitinti jų centrines juodąsias skyles ir gaminti spinduliavimą.
