Antrasis Sudano pilietinis karas 1983–2005: priežastys, eiga ir padariniai

Antrasis Sudano pilietinis karas - 1983–2005 m. vykęs konfliktas tarp centrinės Sudano vyriausybės ir Sudano liaudies išlaisvinimo armijos (SPLA). Jis buvo tęsinys 1955–1972 m. vykusio Pirmojo Sudano pilietinio karo. Nors konfliktas prasidėjo pietų Sudane, vėliau išplito į Nubos kalnus ir Mėlynąjį Nilą. Karas truko 22 metus ir yra vienas ilgiausių moderniosios istorijos pilietinių karų. Oficialus karo pabaigos momentas – 2005 m. pasirašyta Visapusiško taikos susitarimo (Comprehensive Peace Agreement, CPA) ir po jo vykęs laikotarpis, kuris kulminavo Pietų Sudano nepriklausomybe 2011 m., praėjus šešeriems metams po karo pabaigos.

Priežastys

Karo priežastys buvo daugialypės, jas lėmė istorinis, politinis, ekonominis ir kultūrinis fonas:

Buvočiau autonomijos panaikinimas: 1972 m. sudarytas Addis Ababa susitarimas suteikė pietams tam tikrą autonomiją; 1983 m. centrinė valdžia panaikino šią autonomiją ir administracines pietų sritis perdalino, kas sukėlė naują pasipiktinimą.
Religiniai ir kultūriniai skirtumai: dauguma pietų gyventojų yra animistai arba krikščionys, o šiaurėje dominuoja islamas ir arabų kultūra; 1983 m. įvestas islamiškas teisės (šariato) taikymas dar labiau padidino įtampą.
Ekonominės ir regioninės nelygybės: pietuose ir kitose regionuose gyventojai patyrė ekonominę atskirtį, trūko investicijų ir infrastruktūros, o naftos ištekliai padidino interesą kontroliuoti teritorijas.
Politiniai faktoriai: silpna centrinė valdžia, dažni perversmai (pvz., J. Nimeiri režimo pokyčiai) ir galiausiai 1989 m. kariuomenės perversmas lėmė griežtesnę valdžią ir karinius sprendimus konfliktui smarkinti.

Eiga

Karas prasidėjo 1983 m., kai į kovą stojo naujai susikūrusi Sudano liaudies išlaisvinimo armija (SPLA), vadovaujama Johno Garango. Konfliktas apėmė plataus masto karinę kampaniją abiejose pusėse: vyriausybės pajėgos naudojo reguliarias kariuomenes ir paramilitarines grupes, o SPLA – partizaninį bei reguliariai organizuotą pasipriešinimą. Kovos vyko ne tik Pietuose, bet ir Nubos kalnuose bei Mėlynajame Nile, kur gyveno kitos etninės grupės.

Per karą buvo plačiai naudojami oro antskrydžiai, vadinamieji „skraidantys bombarduojantys“ veiksmai, taip pat buvo įprasta civilių teritorijų apšaudymas, kaimų deginimai ir prievartavimai. Valdžios politika kartais apėmė viešą blokadą humanitarinei pagalbai, o SPLA – taktikas, kurios taip pat sukėlė civilių aukų. Nafta tapo svarbiu konfl ikto elementu: naftos telkinių kontrolė ir pajamų dalybos klausimai skatino smurtą ir tarptautinį susidomėjimą.

Tarptautinė bendruomenė (regioniniai aktoriai, nevyriausybinės organizacijos ir Jungtinės Tautos) bandė teikti humanitarinę pagalbą ir tarpininkauti derybose. Etiopija, Uganda ir kitos kaimyninės valstybės turėjo įtakos konflikto dinamikai, remdamos skirtingas šalis tam tikrais laikotarpiais. Po metų derybų ir diplomatinių pastangų šalys pasiekė kompromisą, kurio pagrindas – 2005 m. pasirašytas Visapusiškas taikos susitarimas (CPA).

Taikos procesas

2005 m. sudarytas CPA numatė:

laikiną Pietų Sudano autonomiją ir sudėtingas galimybes dalytis politine valdžia bei pajamomis iš naftos;
saugumo susitarimus ir pajėgų atsitraukimą iš konfliktinių zonų;
perėmimą taikos palaikymo mechanizmų ir tarptautinės stebėsenos (vėliau – Jungtinių Tautų misijos);
per 6 metus surengtą referendumo procedūrą dėl Pietų Sudano statuso.

CPA atvėrė kelią 2011 m. surengtam referendumui, kurio metu Pietų Sudanas pasirinko nepriklausomybę ir tapo atskira valstybe. Tačiau CPA nepaliko išspręstų visų klausimų: teritoriniai ginčai (pavyzdžiui, Abyei sritis), pajamų pasidalijimas ir ginklų kontrolė liko prieštaringi ir vėliau tapo naujų konfliktų priežastimi.

Humanitariniai padariniai ir žmogaus teisių pažeidimai

Konflikto humanitariniai padariniai buvo katastrofiški:

Dėl karo žuvo maždaug du milijonai žmonių; aukų skaičius apima tiesiogines mirties nuo smurto aukas ir netiesiogines – nuo bado, ligų ir sutrikdytos medicininės priežiūros.
Keturi milijonai Pietų Sudano gyventojų per karą bent kartą buvo priversti palikti savo namus, didelė dalis tapo vidaus perkeltomis asmenimis arba pabėgėliais kaimyninėse šalyse.
Buvo dažnai dokumentuojami rimti žmogaus teisių pažeidimai: masinės žudynės, prievartavimai, vergovė, priverstinis perkelimas, vaikų kariai ir kitos prievartos formos.
Pakartotinės badavimo bangos ir ligų epidemijos smarkiai padidino mirtingumą ir paliko ilgalaikes pasekmes sveikatai bei maitinimo sistemoms.

Ilgalaikės pasekmės

Antrasis pilietinis karas paliko gilias socialines, politines ir ekonomines žymes:

Valstybės silpnėjimas: Sudanas tapo politiškai fragmentuotas, o centrinė valdžia sustiprėjo represinėmis priemonėmis; po nepriklausomybės Pietų Sudanoje kilo nauji vidaus konfliktai, rodantys, kad pirminės problemos ne visiškai išspręstos.
Ekonominis nuosmukis ir infrastruktūros sužalojimas: ilgalaikiai investicijų, švietimo ir sveikatos sistemos praradimai; naftos pajamos ir toliau kelia ginčus tarp Sudano ir Pietų Sudano.
Trauminės pasekmės visuomenei: didelis skaičius karo veteranų, plačiai paplitę psichologiniai sutrikimai, prarastos kartos dėl sutrikdyto mokymosi ir socialinių struktūrų.
Tęstiniai teritoriniai ir teisės klausimai: Abražiniai klausimai (pvz., Abyei), sienų demarkacija ir gyventojų grįžimas į namus liko neatlikti arba sprendžiami pavieniui, kas sukėlė naujų incidentų po 2005 m.
Tarptautinė atsakomybė ir teisingumas: nors kai kurie žmogaus teisių pažeidimai buvo dokumentuoti, pilnas atsakomybės nustatymas ir teisingumo užtikrinimas ribotas; kai kurios bylos ir tarptautinės iniciatyvos bandė spręsti šiuos klausimus, tačiau procesai yra sudėtingi ir ilgi.

Apibendrinant, Antrasis Sudano pilietinis karas buvo ilgalaikis ir žiaurus konfliktas, kurio pasekmės jaučiamos iki šiol tiek Pietų Sudane, tiek visame regione. Nors 2005 m. pasiektas susitarimas suteikė galimybę žengti link nepriklausomybės ir taikos, daugelis pagrindinių problemų – etniniai priešpriešinimai, ekonominė nelygybė, teritoriniai ginčai ir silpnos institucijos – išliko ir vėliau tapo naujų konfliktų priežastimi.