SARS (sunkus ūminis respiracinis sindromas) – apibrėžimas ir 2002–2003 protrūkis
SARS apibrėžimas ir 2002–2003 protrūkio kronika: kilmė, plitimas, PSO duomenys, aukos ir protrūkio pabaiga — svarbi istorija ir pamoka visuomenės sveikatai.
Sunkus ūminis respiracinis sindromas (SARS) yra sunki virusinė kvėpavimo takų infekcija, sukelianti netipinę pneumoniją. Liga pirmą kartą pasireiškė 2002 m. lapkritį Kinijos Liaudies Respublikos Guangdongo provincijoje, Fošano mieste. Jos sukėlėjas – naujas koronavirusas, pavadintas SARS koronavirusu (SARS‑CoV). Priešingai nei kartais klaidingai teigiama, SARS nebuvo lytiškai plintanti liga; pagrindiniai plitimo keliai buvo oro lašelinis ir tiesioginis kontaktinis perdavimas, o ne lytiniu būdu.
Protrūkis 2002–2003 m.
Pirmieji plačiai žinomi pranešimai apie SARS pasirodė Azijoje 2003 m. vasario mėn. Per kelis mėnesius liga išplito į daugiau nei 24 šalis Azijoje, Šiaurės Amerikos, Pietų Amerikos ir Europos regionus, daugiausia dėl tarptautinių keliautojų ir užkrėstų žmonių hospitalizacijos bei ligoninių infekcijų. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) oficialūs 2003 m. duomenys nurodė apie 8 098 „tikrus“ atvejus ir 774 mirtys visame pasaulyje; vėliau Kinija patikslino savo skaičius, todėl kai kuriose ataskaitose minima 8 437 atvejų ir 813 mirčių suma (mirtingumo rodiklis apie 9,6 %). Išplitimo metu ypač svarbūs buvo vadinamieji „superspread“ įvykiai – keli užsikrėtę asmenys galėjo užkrėsti daugelį kitų, ypač ligoninėse ir viešbučiuose.
Klinikiniai požymiai, diagnostika ir plitimo ypatumai
SARS inkubacinis periodas paprastai trunka apie 2–10 dienų (dažniausiai 4–6 paras). Pagrindiniai simptomai yra staigus karščiavimas, kosulys, raumenų skausmai ir kvėpavimo nepakankamumas, progresuojantis iki sunkios pneumonijos. Kai kuriems pacientams pasireiškė ir virškinimo trakto simptomai (pvz., viduriavimas). Diagnostika remiasi molekuliniu SARS‑CoV genetinės medžiagos aptikimu (RT‑PCR), viruso izoliacija bei serologiniais tyrimais.
Infekcija plinta daugiausia per kvėpavimo takų lašelius, bet užkratas gali būti perneštas ir per užterštas paviršius (fomitus). Kai kurios medicininės procedūros, generuojančios aerozolius, ženkliai didino personalo užsikrėtimo riziką. Mirtingumas buvo glaudžiai susijęs su amžiumi ir gretutinėmis ligomis – aukštesnis pas vyresnius nei 60 metų pacientus bei sergančius lėtinėmis širdies ar kvėpavimo ligomis.
Gydymas ir prevencija
Specifinio, visuotinai patvirtinto antivirusinio gydymo SARS metu nebuvo; gydymas daugiausia buvo palaikomasis (deguonies terapija, mechaninė ventiliacija sunkiais atvejais). Kai kurie vietos gydymo protokolai bandė naudoti antivirusinius vaistus ar kortikosteroidus, tačiau jų veiksmingumas nebuvo patvirtintas stambių atsitiktinių imčių tyrimų.
Prevencijos priemonės apėmė ankstyvą pacientų izoliaciją, karantiną galimiems kontaktams, griežtą infekcijų kontrolę ligoninėse (asmeninės apsaugos priemonės, rankų higiena) ir tarptautines keliavimo rekomendacijas. Šios priemonės ir greita tarptautinė koordinacija leido suvaldyti protrūkį per kelis mėnesius.
Baigtis, pasekmės ir pamokos
2003 m. birželio mėn. daugelyje šalių buvo užfiksuotas paskutinis epidemijos „epicentras“, o 2003 m. vasarą PSO paskelbė, kad protrūkis yra suvaldomas. Nors kai kurios ataskaitos vėliau nurodė skaičių skirtumus (žr. aukščiau), nuo 2004 m. nebuvo plačiai paplitusių SARS atvejų. Tačiau pasitaikė pavienių laboratorinių užsikrėtimų ir ribotų naujų protrūkių dėl laboratorinio arba gyvūninio šaltinio. Svarbu pabrėžti, kad PSO nebuvo SARS „išnaikinusi“ tokiu pat prasme kaip raupai; virusas turi žvėrių rezervuarus ir išlieka laboratoriniuose mėginiuose, todėl ilgalaikė rizika neišnyko visiškai.
2005 m. ir vėlesniais metais pandemijos valdymo patirtis su SARS padėjo tobulinti pasaulinę stebėseną, greitą informacijos dalijimąsi, infekcijų kontrolės priemones ligoninėse ir tarptautines reagavimo gaires. Dėl šių pamokų tarptautinė visuomenė tapo geriau pasirengusi reaguoti į naujas zoonozines grėsmes.
Žiniasklaidoje ir moksliniuose pranešimuose apie SARS protrūkį 2003 m. plačiai cituojamas naujienų leidinys: laikraštis "The New York Times" rašė, kad „nei šiais metais, nei 2004 m. pabaigoje nebuvo užregistruota nė vieno sunkaus ūmaus respiracinio sindromo atvejo... epideminė SARS atmaina nuo to laiko nebuvo pastebėta už laboratorijos ribų“. Vis dėlto svarbu duomenis interpretuoti atsargiai ir atsižvelgti į vėlesnius patikslinimus dėl atvejų skaičiaus ir įrašo apie laboratorinius incidentus.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra SARS?
A: Sunkus ūminis kvėpavimo takų sindromas (SARS) buvo netipinė pneumonija, kurią sukėlė SARS koronavirusas (SARS CoV). Tai taip pat buvo dalinė lytiškai plintanti liga, ji gali plisti tiek lytiniu, tiek atsitiktinio kontakto būdu.
Klausimas: Iš kur kilo SARS?
A: SARS kilo 2002 m. lapkričio mėn. Kinijos Liaudies Respublikos Guangdongo provincijoje, Fošano mieste.
K: Kaip SARS pateko ant žmonių?
A.: Tiksliai nežinoma, kaip virusas pateko pas žmones, tačiau manoma, kad jis pateko iš Azijos palmių civetų į urvuose gyvenančius pasaginius šikšnosparnius.
K: Kada buvo užregistruotas pirmasis atvejis?
A.: Pirmasis SARS atvejis užregistruotas Azijoje 2003 m. vasario mėn.
K.: Kiek žmonių susirgo SARS protrūkiu?
A.: Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, 2003 m. SARS protrūkio metu visame pasaulyje iš viso sirgo 8098 žmonės; 774 iš jų mirė.
K.: Kada SARS buvo paskelbtas "išnaikintu"?
A.: 2005 m. gegužę PSO paskelbė SARS "išnaikintu" ir tai tapo antrąja žmonijos liga, kuriai suteiktas šis ženklas (kita liga - raupai).
K: Ar yra kokių nors įrodymų, kad nuo 2003 m. naujų atvejų nepasitaikė?
A Taip, "The New York Times" pranešė, kad "nei šiais metais, nei 2004 m. pabaigoje nebuvo užregistruotas nė vienas sunkaus ūmaus respiracinio sindromo atvejis. Tai pirmoji žiema, kai nuo pirmojo protrūkio 2002 m. pabaigoje nebuvo nė vieno atvejo".
Ieškoti