Kas yra Šotokan? Gičino Funakoši sukurta tradicinė karatė mokykla

Šotokan — Gičino Funakoši sukurta tradicinė karatė mokykla: technika, filosofija ir kovos menas, išlaikęs populiarumą ir pritaikomas šiuolaikinėse treniruotėse.

Šotokan (松濤館流, Shōtōkan-ryū) - karatė mokykla arba stilius. Tai kovos menas, kurį Japonijoje sukūrė Gičinas Funakoši (1868-1957).

Praeityje šį kovos meną žmonės praktikavo daugelyje šalių. Šotokan vis dar populiarus šiuolaikinėje kultūroje. Karatė pirmiausia yra kovinis sportas, kuriame kovojama plikomis rankomis. Tokia yra kara-te reikšmė: tuščiomis rankomis. Taigi tada vieninteliai ginklai, kuriuos galima panaudoti prieš kovotoją, yra kūno dalys.

Kilmė ir pavadinimo reikšmė

Šotokan pavadinimas kilęs iš G. Funakoši slapyvardžio „Shōtō“ (松濤 – „pušų bangos“) ir žodžio kan (館 – „salė“ arba „namai“). Taigi „Shōtōkan“ pažodžiui reiškia „Šotō salė“ — vietą, kurioje buvo mokoma pagal Funakoši metodiką. Funakoši pristatė karatę Japonijos žemyninei daliai ir ją sistemino, vadindamas savo mokymą ne tik kovos menu, bet ir gyvenimo keliu (karate-dō).

Pagrindiniai principai ir filosofija

• Karate kaip dō — Šotokan akcentuoja ne tik techniką, bet ir charakterio ugdymą: pagarbą, ištvermę, savitvardą ir kuklumą.
• „Karate ni sente nashi“ — populiarus Funakoši mokymas: „karatėje nėra pirmojo smūgio“ (nesiekti užpulti pirmam).
• Efektyvumas ir paprastumas — daug dėmesio skiriama pagrindinėms technikoms (kihon), judesių įgūdžių derinimui per formas (kata) ir jų pritaikymui praktikoje (kumite).

Treniruočių struktūra

Šotokan praktikoje įprastai skiriami trys pagrindiniai elementai:

• Kihon – bazinės technikos: smūgiai, blokai, kojų smūgiai, stovėsena ir laikysena.
• Kata – iš anksto nustatytos kovos formos, skirtos technikos atminties, taktikos ir kūno kontrolės lavinimui. Populiarios Shōtōkan katas: Heian serija, Tekki, Bassai, Kanku ir kt.
• Kumite – partnerinė praktika: nuo griežtai struktūruoto (įtampos taškų kūrimas) iki laisvos kovos (kontaktiniai pratimai ir varžybos).

Technika ir stilistika

Šotokan pasižymi galingomis, dažnai linijinėmis technikomis ir ryškiais klubinių bei klubinių-juosmens rotacijos elementais. Treninguose dažnai praktikuojamos ilgos stovėsenos (zuki ir kiai elementai), kurios padeda vystyti jėgą ir stabilumą. Daug dėmesio skiriama kojų darbui, hip rotation (klubų sukimui) ir kvėpavimui.

Reitingai, varžybos ir organizacijos

Nors tradicinis Shōtōkan akcentuoja kelio (dō) aspektą, XX a. viduryje (ypač po Antrojo pasaulinio karo) stilius taip pat išaugo sportinio karatė linkme. Buvo įsteigtos organizacijos, pavyzdžiui, Japan Karate Association (JKA), kurios vaidino svarbų vaidmenį standartizuojant mokymus ir platinant Shōtōkan tarptautiniu mastu. Dabar egzistuoja daug tarptautinių ir nacionalinių federacijų, kurios atstovauja skirtingas linijas ir interpretacijas.

Ką duoda treniruotės

• Fizinį pasirengimą: ištvermę, jėgą, koordinaciją ir lankstumą.
• Psichologinius privalumus: savikontrolę, pasitikėjimą savimi, discipliną ir susikaupimą.
• Savigyną: praktiniai įgūdžiai, pritaikomi realiose situacijose.

Šiuolaikinė reikšmė ir skirtumai

Šotokan išliko vienu iš labiausiai paplitusių karatė stilių pasaulyje. Skirtumai tarp tradicinio ir sportinio požiūrio dažnai pasireiškia technikų interpretacijoje, treniruočių intensyvume ir varžybų taisyklių įtakai. Tradiciniai mokytojai dažnai pabrėžia kata ir etiketo svarbą, o sportiniai klubai gali daugiau orientuotis į kumite ir varžybų taktiką.

Trumpas apibendrinimas

Šotokan — tai tradicinė, sisteminga ir filosofija grįsta karatė mokykla, kurią įkūrė Gičinas Funakoši. Ji sujungia technikos įgūdžių ugdymą su charakterio formavimu, todėl treniruotės naudą jaučia tiek kūnas, tiek protas. Nors stilius vystėsi ir prisitaikė prie sporto elementų, pagrindiniai principai išliko orientuoti į efektyvumą, pagarbą ir savidiscipliną.

Paieška pagal raidę