Būgniniai vargonai (dar vadinami statininiais arba cilindriniais vargonais) yra mechaninis pūtimo instrumentas, kuriame muzika užprogramuojama ant sukamo cilindro ar „statinės“ su įkaltais kaiščiais. Kai cilindras sukasi, kaiščiai pakelia klavišus arba žinduolius, kurie atidaro vožtuvus ir leidžia orui iš sūpynių patekti į vamzdžius — taip skamba užprogramuoti melodijų fragmentai. Tai principu panašu į paprastą muzikinę dėžutę, kurioje smeigtukai traukia metalinę arfą, tik čia oro srautas išgauna garsą per organų vamzdžius.
Kaip veikia
Mechanizmo šerdis — cilindras (statinė) su išdėstytais kaiščiais arba smailėmis. Kai cilindras sukasi, kaiščiai remiasi į mechaninius svertus arba „klavišus“, kurie praleidžia orą į atitinkamus vamzdžius. Oro tekėjimą užtikrina sūpynės arba siurbliai (rankiniai arba pavaromis varomi stūmokliai). Paprastai cilindras sukamas ranka arba per laikrodinį mechanizmą (spyruoklinė pavara), o melodijos ilgis ir sudėtingumas priklauso nuo cilindro dydžio ir kaiščių išdėstymo.
Tipai ir dydžiai
Būgniniai vargonai būna labai įvairūs:
- Rankiniai, nešiojami — mažesni instrumentai, kuriuos galėdavo valdyti vienas atlikėjas (gatvės muzikantai). Net mažos versijos galėjo atlikti 6–8 melodijas.
- Vežami arba priekaboje montuoti — didesni, naudojami mugėse, parkuose ar gatvėse; dažnai dekoruoti ir skirti pritraukti klausytojus.
- Stacionarūs (dideli) — montuoti namuose, salėse ar net bažnyčiose; galėjo groti sudėtingesnę, ilgesnę muziką. Kai kurie didesni variantai turėjo keičiamus cilindrus arba mechaninius keitiklius, leidžiančius automatiškai sukeisti statines ir taip išplėsti repertuarą.
Repertuaras ir naudojimas
Tradicinėse statinėse dažniausiai būdavo keli (kartais kelios dešimtys) paruoštų melodijų, kurias galima buvo pakeisti pakeitus cilindro padėtį arba pakeitus patį cilindrą. Didesniuose instrumentuose repertuaras galėjo būti labai platus — nuo liaudies melodijų iki religinių giesmių, todėl bažnyčioje pastatyti vargonai kartais tarnavo akompanimentu giedojimui.
Kai kuriais atvejais statinėms montuoti mechanizmai galėjo būti sujungti su laikrodžiu arba kitokiu automatiniu pavaros šaltiniu; tokiems įrenginiams nereikėjo nuolatinio vargonininko. Kai kurie šaltiniai teigia, kad viena iš Mozarto kompozicijų galėjo būti pritaikyta ar parašyta specialiai laikrodžiuose įmontuotiems statinės formos vargonams.
Dažnos painiavos ir terminai
Statiniai vargonai kartais klaidingai vadinami hurdy gurdy. Svarbu pabrėžti skirtumą: hurdy-gurdy yra styginis instrumentas, kurio stygas suka besisukantis ratas, ir jis groja kita mechanika; tuo tarpu būgniniuose vargonuose garsas gaunamas pūtant orą per organų vamzdžius.
Priežiūra ir konstrukciniai ypatumai
Tokie instrumentai reikalauja reguliarios priežiūros: kaiščiai ir mechaninės dalys turi būti tiksliai išdėstyti, vamzdžių stygos tinkamai sukalibruotos, o sūpynės ar pavaros — sutepamos ir reguliuojamos. Didesniuose variantuose cilindrų ar statinių keitimas leido lengviau atnaujinti repertuarą be didelių instrumentų pertvarkymų.
Apibendrinant, statininiai (būgniniai/cilindriniai) vargonai yra svarbus mechaninių muzikos instrumentų pogrupis, turėjęs plačią paskirtį — nuo gatvės pramogų iki religinės muzikos bažnyčiose. Jų paprastumas mechanikoje kartu su galimybe automatizuoti leidžia jiems ilgą laiką būti patraukliu sprendimu muzikai perduoti be nuolatinio atlikėjo.
