"Smokey Mountain" yra didelis sąvartynas Maniloje, Filipinuose. Jį vadina „Dūminiu kalnu“ dėl nuolatos kylančių tirštų dūmų — liepsnos ir besideginančios metalo bei organinės atliekos sukeldavo ugnis ir rūką. Per ilgą eksploatacijos laikotarpį į šį vietovę buvo išversta apie 2 mln. tonų įvairių atliekų, taip susiformavo didelis atliekų kalnas. Prie Dūminio kalno stovėjo lūšnynai, kuriuose gyveno daug vargo matę žmonės. Jie užsidirbdavo iš sąvartyne rastų ir perdirbamų daiktų: plastiko (plg. plastikinius butelius), stiklo, kartono ir varinės vieli — medžiagų, kurias buvo galima parduoti perdirbėjams arba tarpininkams.

Gyvenimas ir darbo sąlygos sąvartyne

Žmonės, gyvenę lūšnynuose aplink Smokey Mountain, dažnai dirbo neoficialiai — diena iš dienos siūlė rankomis perrinkti atliekas, ieškodami parduodamų medžiagų. Darbas buvo pavojingas: nyko sveikata dėl nuolatinio dūmų ir toksinių garų poveikio, buvo didelė uždegimų, nudegimų ir traumų rizika. Dėl prastos sanitarijos ir perpildytų gyvenamųjų sąlygų ten buvo paplitę infekciniai susirgimai, ir daug vaikų dirbo arba gyveno tose pačiose sąlygose.

1995 m. uždarymas ir tvarkymo darbai

1995 m. Filipinų vyriausybė oficialiai uždarė Smokey Mountain — atliekos čia nebebuvo leidžiamos vežti. Sąvartynas buvo tvarkomas: didelės atliekų masės buvo užverstos žemėmis, kad sumažėtų atviros liepsnos ir dūmų kiekis, pasodinta žolė bei medžiai, buvo nugriauti lūšnynai, o šalia įrengti nauji būstai. Tai buvo dalis bandymo pagerinti sveikatos ir gyvenimo sąlygas bei sumažinti tiesioginį sąlyčio su atviru sąvartynu poveikį.

Problemos, kurios neišnyko

Vis dėlto uždarymas neišsprendė visų problemų. Daug buvusių sąvartyno gyventojų negalėjo arba nenorėjo persikelti į oficialius būstus ir persikėlė į naują, ligšiolinį sąvartyną netoli buvusio Dūminio kalno. Ten atliekos vis dar kaupiasi, o žmonės vėl įsikuria lūšnynuose ir tęsia neoficialią perdirbimo veiklą — rankomis išrinkdami medžiagas, kurias galima parduoti. Tokiu būdu problema tapo tiesiog perkelta, bet ne išspręsta visapusiškai.

Aplinkos ir visuomenės pasekmės

  • Sveikata: nuolatinis dūmų, kietųjų dalelių ir toksiškų cheminių medžiagų poveikis padidino kvėpavimo takų ligų, odos problemų ir kitų sveikatos sutrikimų riziką.
  • Aplinkos užterštumas: gruntinio vandens, dirvožemio ir oro tarša dėl neišrūšiuotų, deginamų ir netinkamai tvarkomų atliekų.
  • Socialinė atskirtis: daug gyventojų liko priklausomi nuo neoficialios atliekų perdirbimo ekonomikos — tai nepasikeitė paprasčiausiu perkelimu ar uždarymu.

Ką dar reikėtų daryti ir ko išmokome

Smokey Mountain istorija parodo, kad vien uždaryti sąvartyną — per mažai. Reikalingi platesni sprendimai:

  • integruota atliekų tvarkymo sistema: rūšiavimas, antrinis panaudojimas, organinių atliekų kompostavimas ir saugus sąvartynų valdymas;
  • formalių perdirbimo grandinių plėtra ir neoficialių atliekų surinkėjų integracija į darbo rinką per mokymus ir socialines programas;
  • investicijos į visuomenės sveikatą, sanitariją ir būstą, kad persikėlimas iš lūšnynų būtų tikrai tvarus;
  • prevencinės priemonės: mažinti atliekų kiekį, populiarinti pakartotinį naudojimą ir atsakingą vartojimą.

Smokey Mountain — svarbus pavyzdys apie tai, kaip atliekų tvarkymas, miesto plėtra ir socialinė politika turi būti derinami. Nors vyriausybė uždarė originalų sąvartyną ir ėmėsi tvarkymo darbų, spręsti reikia ir platesnių ekonominių bei aplinkosauginių priežasčių, kad panašios problemos neatsinaujintų kituose rajonuose.