Seras Syed Ahmed Khan CSI (urdu: سر سید احمد خان; 1817 m. spalio 17 d. – 1898 m. kovo 27 d.) buvo indų musulmonų mokytojas, politikos veikėjas, filosofas ir socialinis reformatorius. Jis įkūrė mokyklą, kuri vėliau tapo Aligarcho musulmonų universitetu, ir daug prisidėjo prie musulmonų švietimo skatinimo bei politinio sąmoningumo formavimo Indo–Pakistano subkontinente.

Biografija ir karjera

Syed Ahmad Khan gimė 1817 m. šiaurės Indijoje. Jaunystėje jis dirbo įvairiose administracinėse pareigose Britų Indijoje ir turėjo galimybę stebėti tiek britų administracijos, tiek tradicinės musulmonų visuomenės veikimą. Už nuopelnus jis gavo britų titulą (sir / seras) ir apdovanojimą CSI. Jo gyvenimo darbai krypo prie švietimo reformų, socialinių pokyčių ir religinių diskusijų, kurių tikslas buvo pagerinti musulmonų padėtį Indijoje.

Požiūris į 1857 m. sukilimą

1857 m. Indijoje prasidėjęs sukilimas (dažnai vadinamas Pirmuoju Indijos nepriklausomybės karu) smarkiai paveikė Syed Ahmad Khan požiūrį. Jis pasisakė už lojalumą britų valdžiai ir tuo metu gelbėjo daugelį europiečių gyvybių. Po sukilimo parašė brošiūrą apie jo priežastis, kurioje aiškino, kam, jo nuomone, buvo galima priskirti sukilimo kilmę, ir ragino musulmonus neperduoti kolektyvinės kaltės britams. Siekdamas sumažinti įtampą ir užtikrinti saugumą bei pažangą musulmonų bendruomenei, jis rėmė bendradarbiavimą su britų administracija.

„Mūsų broliai induistai iš šių provincijų palieka mus ir prisijungia prie bengalų. Tada turėtume susijungti su ta tauta, su kuria galime susivienyti. Nė vienas mahometonas negali sakyti, kad anglai nėra "Knygos žmonės" (Korano terminas, reiškiantis žydus, krikščionis ir sabėjus). Nė vienas mahometonas negali paneigti, kad Dievas yra pasakęs, jog jokie "kitų religijų" žmonės negali būti mahometonų "draugai", išskyrus "krikščionis". Kas skaitė Koraną ir juo tiki, gali žinoti, kad mūsų tauta (musulmonai) negali tikėtis draugystės ir meilės iš jokių kitų žmonių. Šiuo metu mūsų tauta yra prastos būklės švietimo ir gerovės atžvilgiu, tačiau Dievas davė mums religijos šviesą, o Koranas yra mums vadovauti, kuris nurodė jiems (krikščionims) ir mums (musulmonams) būti draugais"[1].

Veiksmai ir raštai po 1857 m.

Po sukilimo Seras Syed ėmėsi kelių konkrečių veiksmų, kad pakeistų musulmonų padėtį ir pagerintų jų santykius su britų valdžia:

  • rašė ištikimiems Indijos mahometonams, kad įrodytų, jog musulmonai nėra nelojalūs britams, ir paprašė britų nutraukti jų priešiškumą;
  • parašė pamfletą „Esė apie Indijos sukilimo priežastis“, kuriame analizavo 1857 m. sukilimo priežastis; šią brošiūrą jis nemokamai platinome tarp britų pareigūnų;
  • parašė „Tabyin-ul-kalam“, siekiant parodyti islamo ir krikščionybės panašumus ir skatinti dialogą;
  • inicijavo ir parėmė Britų indėnų asociacijos steigimą bei kitą organizacinę veiklą.

Švietimo ir socialinės reformos

Seras Syed glaudžiai siejo musulmonų gerovę su išsilavinimu ir modernizacija. Jo iniciatyvos apėmė tiek leidybą, tiek mokyklų steigimą ir lėšų rinkimą:

  • žurnalas „Tahzib-ul-Akhlaq“ – leidinys, kuriame buvo skatinamos socialinės reformos, modernus požiūris į švietimą ir moralinis atsinaujinimas; šiame žurnale paskelbti tekstai padėjo skleisti naujas idėjas tarp musulmonų intelektualų;
  • 1863 m. Ghazipure įsteigta mokslinė draugija, skatinusi mokslo ir švietimo iniciatyvas;
  • 1859 m. atidaryta mokykla Murdabade bei 1864 m. – Ghazipore, taip plečiant pradinį mokyklų tinklą;
  • organizavo komitetą lėšoms rinkti naujoms mokykloms įkurti;
  • 1875 m. gegužės 24 d. Aligare įsteigė Muhammadų anglo-orientinę mokyklą (Muhammadan Anglo-Oriental College), kuri vėliau išaugo į Aligarcho musulmonų universitetą;
  • 1866 m. sukurtos Mahometo švietimo konferencijos, skirtos kelti musulmonų švietimo lygį ir koordinuoti pastangas.

Šios iniciatyvos padėjo sukurti modernų mokslo ir humanitarinį pagrindą musulmonų bendruomenėje, skatino anglų kalbos ir vakarinio tipo mokslo įsisavinimą kartu su religiniu ugdymu.

Politika, požiūrių kaita ir palikimas

Politikoje Seras Syed pradžioje rėmė idėją apie hinduų ir musulmonų bendrą bendruomeninį interesą, tačiau laikui bėgant jis įsitikino, kad musulmonai turi formuoti savitą politinį atstovavimą ir ginti savo teises. Jo kritika Indijos nacionalinio kongreso pozicijų (ypač atstovavimo pagal gyventojų skaičių reikalavimo, administracinių pareigų skyrimo pagal konkursą ir kalbos politikos) lėmė jo atsiribojimą nuo kongreso idėjų. Seras Syed teigė, kad tokie sprendimai gali nulemti induistų dominavimą ir atsiliepti musulmonų interesams.

Nors Seras Syed nenumatė nei vienos konkrečios valstybės kūrimo programos, jo raštai ir švietimo-politinės pastangos vėliau tapo ideologiniu pagrindu tiems, kurie siekė atskiros musulmonų politinės tapatybės. Dėl to jis dažnai minima kaip vienas iš Pakistano judėjimo idėjinių pirmtakų ir kartais pavadinamas „Pakistano judėjimo tėvu“, nors toks vertinimas yra dalinai poleminis ir istorikai jį vertina įvairiai.

Vertinimas

Seras Syed Ahmed Khaną galima apibūdinti kaip sudėtingą ir prieštaringą figūrą: vieniems jis yra išradęs modernų musulmonų švietimo judėjimą ir pragmatiškas reformatorius, kitiems – kontroversiškas politikos veikėjas, kuris priėmė pro-britų pozicijas. Tačiau nepaneigiamas faktas – jo indėlis į švietimą, žurnalistiką ir organizacinį darbą ilgainiui reikšmingai pakeitė Indijos musulmonų visuomenę ir padėjo formuoti vėlesnes politines diskusijas.

Santrauka: Seras Syed Ahmed Khanas buvo mokytojas, reformatorius ir organizatorius, kuriam teko svarbi vieta skatinant musulmonų švietimą Indijoje. Jo iniciatyvos, ypač Muhammadan Anglo-Oriental College steigimas, tapo kertiniu pamatu vėlesnei Aligarcho musulmonų universiteto raidai, o jo politiniai ir socialiniai tekstai ilgai darė įtaką subkontinento istorijai.