Tatami — tradiciniai japonų kilimėliai: istorija, tipai ir gamyba
Atraskite tatami — tradicinius japonų kilimėlius: istorija, tipai, gamyba bei patarimai pasirinkimui ir priežiūrai, jungiantys tradiciją ir modernų dizainą.
Tatami ([畳] tatami) kilimėliai yra tradicinė japonų grindų danga. Viršutinis jų paviršius paprastai austas iš japoniškų šiaudų (igusa), o vidus tradiciškai užpildytas susmulkintais ryžių arba kitų augalinių šiaudų ritiniais. Klasikiniai tatami – atskiri, vienodo dydžio ir formos kilimėliai, kurių kraštai (apvadai) dažnai apvadai brokato ar kitu dekoratyviu audiniu; šie apvadai vadinami heri.
Istorija
Iš pradžių tatami buvo prabangos daiktas, skirtas aukštiems visuomenės sluoksniams — imperatoriui, kilmingiesiems ir samurajams. Iki viduramžių paprasti žmonės dažniausiai turėjo paprastesnes, žemesnes ir trapesnes grindų dangas. Tatami palaipsniui tapo vis labiau paplitę: Edo (Tokijo) laikotarpiu (XVII–XIX a.) jie vis dažniau pasiekė viduriniąsias ir žemesnes klases, o iki XVII a. pabaigos ir XVIII a. pradžios tatami jau buvo naudojami daugelyje gyventojų namų.
Struktūra ir tipai
Tipinis tatami susideda iš kelių sluoksnių:
- Omote – viršutinis austi paviršius (igusa, šiaudų audinys);
- Doko – vidiniai sluoksniai / užpildas (tradiciniai – riestos šiaudų šerdis);
- Heri – audinio apvadas aplink kraštus, dažnai dekoratyvus.
Šiuolaikiniai tatami kartais gaminami su alternatyviais užpildais: suspaustais medžio drožlių plokštėmis, putų polistirolu arba sintetinėmis medžiagomis, kas sumažina kainą ir padidina atsparumą drėgmei, tačiau tradicinis igusa paviršius ir natūralus užpildas laikomi vertingesniais dėl komforto ir kvapo.
Dydis, storis ir kambario matavimai
Tatami dydis gali skirtis pagal regionus ir istorinius standartus, tačiau įprastinis kilimėlio dydis dažnai yra maždaug 85–95 cm pločio ir 170–190 cm ilgio. Storis paprastai svyruoja apie 4–6 cm. Japonijoje kambarių dydžiai tradiciškai matuojami tatami vienetais (jap. 畳 arba 帖, skaitymas „jō“), pvz., šešių tatami kambarys reiškia kambario plotį, atitinkantį šešių kilimėlių išdėstymą.
Priežiūra ir ilgaamžiškumas
- Reguliariai vėdinti: tatami reikia vėdinti, kad išbėgtų drėgmė ir išvengtų pelėsio.
- Pavyzdžiui, valyti sausu arba švelniu siurbliu; vengti stipriai drėgnų denginių ir baliklių.
- Ilgaamžiškumą prailgina apsauga nuo tiesioginių saulės spindulių (kad nesusilpnėtų ir nesublanktų spalva) ir nuo staigių drėgmės pokyčių.
- Pažeidus viršutinį sluoksnį įmanoma perdėti arba pakeisti omote (viršutinę igusa dangą) arba visą kilimėlį.
Naudojimas ir etiketas
Tatami tradiciškai dengė gyvenamąsias patalpas, arbatos kambarius (chashitsu) ir miegamuosius. Ant tatami dažnai dedamos futon lovos naktį, o ryte jos laikomos susukta arba patalynė perkelta. Etiketas ant tatami: įprasta vaikščioti basomis arba su kojinėmis; batai ir šlepetės nešiojami ant įėjimo koridorių (genkan). Taip pat yra posūkių taisyklės — pvz., vengti stovėti ant tatami kraštų (heri), kai tai laikoma netinkamu ar pagarbos stokos ženklu kai kuriose situacijose.
Šiuolaikinės tendencijos
Nors daugelis modernių japoniškų namų turi laminuotas arba kiliminės dangas, tatami vis dar populiarūs dėl savo estetikos ir jaukumo. Jie naudojami tradiciniuose svečių kambariuose, arbatos ceremonijos erdvėse, kai kuriuose restoranuose ir svečių namuose. Taip pat vystomos sintetinės igusa alternatyvos, kurios imituoja tekstūrą ir spalvą, tačiau yra tvaresnės ir mažiau reikalaujančios priežiūros.
Tatami — ne tik praktiška grindų danga, bet ir kultūrinis elementas, glaudžiai susijęs su japonų interjero tradicijomis, gyvenimo būdu bei etiketu.
Šešių kilimėlių kambarys su tatamio grindimis ir šodži
Istorija
Japonai tatami naudoja nuo Naros eros (710-794 m.). Jie buvo megzti ir tapo storesni kaip šiuolaikiniai tatamiai. Heiano epochoje gyvenę žmonės, norėdami parodyti savo galią, žengdavo ant tatamio ir jį ištiesdavo tik reikalingoje kambario dalyje.
Tatamio naudojimas buvo šiek tiek kitoks nei dabar. Tradicinės japonų gyvenamosios architektūros stilius shoin pradėtas kurti Kamakuros epochoje. Tuo metu žmonės nustojo skleisti tatamį aplink kambarį ir dėjo jį viduryje. Tatami imta skleisti per visą kambarį. Žmonės nusprendė išskleisti tatamį prie židinio ir sėdėti tiesiai, sulenktomis kojomis.
"Tatami" keitėsi kartu su žmonių gyvenimo būdu. Edo epochos viduryje tatamiai tapo įprasti žmonėms. Meidži epochoje juos pradėjo naudoti ūkininkai. Panaikinus tatamių reglamentavimą, Meidži epochoje jie tapo labiau paplitę. Japonai dažnai džiovina tatamį. Jei tatamio paviršius būdavo išblukęs, žmonės dažnai juos apverdavo. Po Antrojo pasaulinio karo, augant ekonomikai, žmonės pradėjo naudoti kėdes ir kilimus. Japonai mano, kad grindų danga nėra pakankamai atpalaiduojanti ar nepraleidžianti garso, todėl žmonės ir dabar tebenaudoja tatami.
Tatami gamyba
Tatami gaminamas iš skubiųjų augalų - igusos. Rugpjūtį ryžių laukuose pasodinami rusmenės. Lapkritį daigai iškasami ir atrenkamas geras daigas. Gruodžio mėn. atrinkti sodinukai vėl sodinami į ryžių laukus. Birželio pabaigoje - liepos viduryje kokybiškas igusas užauga iki maždaug vieno metro aukščio ir kitais metais bus nuimamas derlius.
Nuėmus derlių, džiūvėsiai turi būti sausi, išlaikyti specifinį kvapą ir spalvą. Skubutis atrenkamas pagal ilgį ir storį, patikrinama, ar nėra mėlynių.
Pasibaigus derliui, gaminamas tatamis. Kadangi japonų kambariai yra skirtingo dydžio, tatamiai gaminami skirtingų dydžių. Pirmiausia gaminamas tatamio pagrindas. Tatami audžiama specialia mašina. Jis panašus į kimono audimą. Kita dalis yra tatamio vytelė, vadinama toko. Kai toko storis yra 40 cm ar daugiau, ir forma ištiesinama. Kilimėlis yra baigtas ir vadinamas mushiro. Tatamis baigtas, kai jis sujungiamas su toko, o kilimėlio kraštų papuošimai prisiuvami.
Igusa
Igusa yra daugiametis igusinių šeimos augalas. Igusa maloniai kvepia. Jis turi gaivų, žolės kvapą. Angliškai jos vadinamos rusmenėmis. Igusa žydi gegužės-birželio mėnesiais. Augalas užauga iki 100 centimetrų ilgio arba mažiau. Auga pelkėse, kur gerai šviečia saulė. Japonijoje įvairiose vietovėse auga 30 rūšių igusų.
Tatami gaminamas iš natūralios igusos, kuri turi būti lanksti nuo šaknų iki galiukų, o storis ir spalva šiek tiek skiriasi. Tatamiui pagaminti naudojama apie 4000-7000 igusų. Paprastai geriausiems tatamiams naudojama daugiau ir ilgesnių igusos sruogų.
Igusa turi daug privalumų, pavyzdžiui, oro valymas, šilumos izoliacija, elastingumas, vėsinimas (ypač karštais vasaros sezonais), ekologiškumas ir garsą sugeriančios savybės. Igusa tatamiai taip pat yra švelnūs, todėl patogūs kūdikiams ir mažiems vaikams. Dauguma japonų mėgsta tatamį. Daugelyje namų yra bent vienas tatamio kambarys.
Tatami
Tatamiberi - tai audinys, dengiantis tatamio kraštus ir puošiantis tatamį. Kai kurie tatamiai jo neturi. Angliškai jis vadinamas tatamio kraštu. Tatamiberi plotis yra apie tris centimetrus. Tatamiberi medžiaga yra medvilniniai siūlai, sintetinės medžiagos virvelė ir aukso siūlas. Savybės keičiasi priklausomai nuo to, kokie siūlai derinami su tatamiberi. Išausta gražios spalvos rankena papuošia kambarį. Yra dviejų tipų, o kambario atmosfera keičiasi pagal tatamiberi.
Yra daug tatamiberi rūšių. Tačiau tatamiberi buvo naudojama statusui parodyti. Pavyzdžiui, imperatorius, ministrai, kunigai ir mokslininkai turėjo skirtingus stilius. Tai užfiksuota 1420 m. "Amanomokuzu".
Japonijoje galioja tatamiberi etiketas. Japonai mokomi nesišlapinti ant tatamiberi. Žengus žingsnį ant silpniausios dalies lengva suplėšyti tatamiberi. Žengus ant tatamiberi išbluksta medvilnės ir kanapių tatamio krašto spalva. Todėl etiketas reiškia "nesužeisti tatamibato neatsargiai žingsniuojant, kai lankotės kituose namuose, atkreipkite į tai dėmesį". Be to, senais laikais ant tatamiberi buvo siuvinėjami ir šeimos herbai. Žengti ant šeimos herbo buvo tabu.
Ieškoti