Reguliuojamasis veržliaraktis — tai veržliaraktis su reguliuojamo pločio žandikauliu, skirtas priveržti arba atlaisvinti skirtingų dydžių tvirtinimo detalių galvutes. Tokį įrankį galima naudoti įvairių dydžių veržliaraktis galvutėms, taip pat jis tinka ir veržlėms arba varžtams. Lietuvoje ir kai kuriose kitose šalyse dažnai vartojamas pavadinimas „švediškas raktas“.
Konstrukcija ir paskirtis
Reguliuojamasis veržliaraktis turi fiksuotą ir judamą žandikaulį; judamasis žandikaulis nustatomas sukamuoju varžtu (taip pat vadinamu „krumpliaračiu“ arba „červiu“), kuriuo galima tiksliai sureguliuoti atstumą tarp žandikaulių. Daugelyje modelių varžtas turi plokštelę ar paviršių, užtikrinantį patikimą užfiksavimą; kai kurie raktai turi papildomą užrakinimo mechanizmą, kad žandikauliai nenusislinktų darbo metu.
Tokio tipo įrankiai skiriasi dydžiu (nuo mažų smulkiems darbams iki didesnių, skirtų vamzdžių ir stambių detalių priveržimui), medžiaga (dažniausiai plienas, kartais su chromo ar kito apsauginio sluoksnio padengimu) ir gamybos būdu (kalti, frezuoti, presuoti). Reguliuojamasis veržliaraktis plačiai naudojamas automobilių remonte, santechnikos darbuose, montavimo ir priežiūros darbų rinkiniuose.
Pavadinimai ir kilmė
Angliškai šio įrankio pavadinimai skiriasi: JAV dažniau vartojamas terminas „adjustable wrench“ (arba „adjustable spanner“), JK — „adjustable spanner“. Kai kuriose kalbose ir regionuose jis vadinamas pagal išradėjo pavardę — pvz., „švediškas raktas“ pagal švedų išradėją Johaną Petterį Johanssoną.
Istorija ir svarbiausi išradėjai
Yra keli asmenys, kuriems priskiriama reguliuojamo veržliarakčio išradimas. Vienas iš jų — Edvinas Bardas Budingas (Edward Beard Budding, 1796–1846), inžinierius iš Stroudo (Anglija), kuriam kartais priskiriami ankstyvieji sprendimai reguliuojamų žandikaulių srityje. Taip pat paminėtinas Enochas Harrisas, kuris 1885 m. rugsėjo 22 d. gavo JAV patentą Nr. 326868 už veržliaraktį, leidusį reguliuoti ir užfiksuoti tiek žandikaulių plotį, tiek rankenų kampą.
Reikšmingą vaidmenį suvaidino ir švedų išradėjas Johanas Petteris Johanssonas; jo pavarde šiame regione dažnai vadinamas „švediškas raktas“. 1891 m. Johanssonas gavo patentą patobulintam reguliuojamam veržliarakčiui, kurio konstrukcijos elementai (ypač reguliavimo mechanizmas) tapo plačiai naudojami vėlesniuose modeliuose. Johanssonas pagerino ankstesnius sprendimus, tarp jų remdamasis XIX a. anglų inžinieriaus Richardo Clyburno 1842 m. atliktais išradimais.
Praktiniai patarimai ir priežiūra
- Tinkamas naudojimas: statykite veržliaraktį taip, kad fiksuota žandikaulio dalis būtų priglausta prie veržlės ar varžto pusės, kurioje taikoma jėga — taip sumažėja slydimas ir dantenų apvalinimo rizika.
- Išlaikymas: reguliariai valykite žandikaulių sritis nuo nešvarumų ir sutepkite reguliavimo varžtą lengvu tepalu, kad mechanizmas laisvai judėtų.
- Sauga: nenaudokite reguliuojamo veržliarakčio vietoje plaktuko ar kaip svirties pailginimo („cheater bar“), nes tai gali sulaužyti įrankį arba pažeisti apdirbamus elementus.
- Pasirinkimas: rinkitės kokybišką, tinkamo ilgio ir pločio modelį, atsižvelgdami į darbus; profesionalūs raktai dažnai yra kalti (drop-forged) ir turi apsauginį padengimą nuo korozijos.
Apibendrinant, reguliuojamasis veržliaraktis yra universalus ir plačiai paplitęs mechanikas bei buityje naudojamas įrankis; jo konstrukcija ir pavadinimai vystėsi per kelis šimtmečius, o šiandien prieinamų variantų įvairovė leidžia pasirinkti tinkamiausią įrankį konkrečiam darbui.
