Belas ir drakonas — Danieliaus deuterokanoninė pasaka (13–14 skyrius)

Deuterokanoninė pasaka: Belas ir drakonas (Dan. 13–14) – intriguojanti Danieliaus gudrybės, stabmeldystės ir drakono istorija. Skaitykite analizę ir kontekstą.

Pasakojimas apie Belą ir drakoną iš tiesų randamas Danieliaus knygos 14 skyriuje. Šis skyrius kartu su 13 skyriumi paprastai vadinamas deuterokanoniniu, t. y. krikščionių bendruomenėse nėra visuotinai pripažįstamas kaip kanoninis tekstas: jis įtrauktas į katalikų ir daugumos Rytų ortodoksų Biblijas, o protestantų tradicija šiuos pasakojimus dažniausiai laiko apokrifiniais ir juos neįtraukia į savo kanoną.

Trumpa pasakojimų apžvalga

Skyrių sudaro trys aiškiai atskiri, bet tematiškai susiję epizodai:

• Pasakojimas apie Belą (14, 1–22). Tai liaudies pasaka, kurioje kritikuojamas stabmeldystės garbinimas. Karalius klausia Danieliaus: „Argi nemanai, kad Belas yra gyvas dievas? Argi nematote, kiek jis kasdien valgo ir geria?“ Danielius įrodinėja, kad „šventąjį Belo maistą“ naktimis slaptai suvalgydavo šventyklos kunigai su savo šeimomis – jie patys įėjo pro slaptas duris, kai šventyklos vartai buvo užplombuoti. Išaiškinus apgaulę, kunigai ir jų šeimos nubaudžiami, o Belas bei šventykla sunaikinami. Ši istorija dažnai minima kaip vienas ankstyvųjų užrakinto kambario paslapties (locked-room mystery) motyvų protėvių.
• Pasakojimas apie drakoną (14, 23–30). Čia babiloniečiai garbina „didžiulį drakoną“. Danielius įrodo, kad tai ne dievas, o gyvūnas, ir jį nužudo gudria priemone: kepa pyragus iš smalos (ar bitumo), riebalų ir plaukų; drakonas suėda juos ir praplyšta. Šis veiksmas sukelia pasipiktinimą – draugų ir kunigų priešininkai reikalauja, kad Danielius būtų nuteistas.
• Danielius liūtų duobėje (14, 31–42). Tai variantas gerai žinomo siužeto apie Danielių liūtų urve: Danielius lieka nesužeistas, o jo išgelbėjimas siejamas su stebuklingu pranašo Habakuko pernešimu (pagal kai kuriuos tekstus – pastaba prieš Septuagintą: „Iš Habakuko, Jėzaus sūnaus iš Levio giminės, pranašystės“). Po Danieliaus išlaisvinimo tie, kurie norėjo jam pakenkti, patys atsiduria liūtų urve ir yra suvalgyti.

Istorinė data, kilmė ir kalba

Dauguma šiuolaikinių mokslininkų laiko šiuos papildymus vėlesniais negu senoji hebrajiška Danieliaus knyga. Jie greičiausiai buvo parašyti graikiškai helenistiniu laikotarpiu (dažnai datuojama II a. pr. m. e. pabaiga arba Hellenistinio laikotarpio metu). Septuaginta (senoji graikų kalbos Biblijos versija) juos įtraukė, todėl jie tapo plačiai žinomi krikščioniškoje tradicijoje. Iš hebrajų ar aramėjų originalų iki šiol rasti įtikinamų tiesioginių liudijimų nėra, o tekstai daugiausia prieinami graikų, lotynų (Vulgata) ir kai kuriose rytų vertimuose.

Literatūrinės ypatybės ir temos

Šie pasakojimai yra trumpi, aiškūs, dažnai humoro ir ironijos kupini siužetai, kurių pagrindinės temos:

• Idolatrijos kritika – Belas ir drakonas aiškiai demaskuoja stabus bei gyvūnų garbinimą kaip apgaulę ar klaidą.
• Danieliaus išmintis ir Dievo teisingumas – kaip kultūros herojaus (the culture hero) vaizdas: Danielius naudojasi protu ir gudrumu, kad atskleistų netikrus dievus ir išgelbėtų save bei tautą.
• Folkloristiniai motyvai – „užrakinto kambario paslaptis“, nuodytas arba perpildytas gyvūnas, liūtų urvas – tai plačiai paplitę pasakojimų motyvai, sutinkami ir kitose tautose ir laikotarpiuose.

Kanoniškumas ir tradicijos

Kanoninis statusas skiriasi: katalikų ir daugumos rytų ortodoksų bažnyčių tradicijoje šios istorijos laikomos autoritetingomis ir įtrauktos į Danieliaus knygos papildymus; protestantų tradicijoje jos paprastai traktuojamos kaip apokrifinės ir nekanonizuotos. Per Reformaciją daug protestantų knygų, kurios anksčiau buvo spausdinamos kartu su Biblija (t. y. apokrifai), buvo atskirtos arba pašalintos iš pagrindinių kanoninių leidimų.

Įtaka ir interpretacijos

Šie epizodai turėjo įtakos tiek teologinei polemikai prieš stabmeldystę, tiek kultūriniam vaizdavimui: Danielius liūtų duobėje, Belas ir drakonas kartais atsispindi viduramžių ir vėlesnėje ikonografijoje, literatūroje ir pamokslų materialoje. Tekstų pobūdis – trumpi, pamokantys naratyvai – lėmė plačią jų paplitimą kaip edukuojančių pasakų, naudojamų prieš idolatriją.

Keli tekstiniai pastebėjimai

Kai kurie mokslininkai teigia, kad Danielius iš Belas ir drakonas gali skirtis nuo Danieliaus, kuris vaizduojamas Danieliaus 1–13 skyriuose – tai gali būti kitoks autoriaus arba tradicijos požiūris į herojų. Taip pat verta paminėti, kad įvairiose rankraštinėse tradicijose ir vertimuose pasakojimuose yra smulkių variantų (pvz., kaip tiksliai išaiškinama Belos apgavystė arba kaip tiksliai vyksta Habakuko prisikėlimas/transportavimas Danieliui maitinti).

Apibendrinant: Danieliaus knygos 13–14 skyrių papildymai – ypač „Belas ir drakonas“ – yra trumpi, lygiagiški pasakojimai, kuriuose išryškėja monoteistinis protestas prieš stabmeldystę, Danieliaus išmintis ir tautos teisingumo idėjos. Nors jie nėra priimami visuotinai kaip kanoninė Biblijos dalis, jie išlieka svarbūs pažintinei, literatūrinei ir religinei studijai.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Koks yra pasakojimas apie Belą ir drakoną?

Klausimas: Ar ši versija susijusi su kokiomis nors kitomis istorijomis ar žanrais?

K: Kas atsitinka po to, kai Danielius užmuša drakoną?

K: Kaip reaguoja karalius Kyras, sužinojęs apie tai, kas įvyko?

Klausimas: Kas į liūtų pilną urvą įmeta tuos, kurie bando sunaikinti Danielių?

K: Ką Habakukas turi bendro su šia istorija?

Klausimas: Ar yra kokių nors įrodymų, leidžiančių manyti, kad šioje versijoje gali būti kitas veikėjas nei tas, kuris vaizduojamas 1-13 skyriuose?

Paieška pagal raidę