Juodoji valkata (Macropus bernardus) – uolinė kengūra iš Arnhemo žemės
Juodoji valkata (Macropus bernardus) – endeminė uolinė kengūra iš Arnhemo žemės: paslaptinga, naktinė ir beveik nykstanti rūšis, gyvenanti tik uolėtose, atokiose teritorijose.
Vudvardo valkatos (Macropus bernardus), dar vadinamos juodosiomis valkatomis arba Bernardo valkatomis, yra mažiausia iš valkatų. Patelės dažniausiai būna pilkesnės, o patinai – ryškiai juodi arba tamsiai rudi, todėl rūšies pavadinimas lietuviškai kartais vartojamas kaip „juodoji valkata“. Tai gūžta, drovi uolinių teritorijų gyventoja, daugiausia naktinė arba sutemų metu aktyvi ir dažnai vengia atvirų vietovių.
Išvaizda ir dydis
Macropus bernardus yra kompaktiškesnė už kitas valkatas: turi tvirtą kūną, stiprias užpakalines kojas ir ilgesnį uodegos pamotę, padedančią balansui ant stačių uolų. Kailis skiriasi tarp lyčių – patinai būna beveik juodi, o patelės ir jaunikliai – pilkšvai rudi. Suaugusių individų ūgis ir svoris yra mažesni nei įprastų kengūrų, todėl jie geriau prisitaikę gyventi siaurose uolų plyšiuose.
Buveinė ir paplitimas
Ši rūšis sutinkama tik nedidelėje kalnuotoje teritorijoje Arnhemo žemėje, Šiaurės teritorijoje, tarp Pietų Aligatoriaus upės ir Nabarleko. Gyvena uolėtose įdubose, stačiuose šlaituose ir skersiniuose akmenų sluoksniuose, kur gali lengvai pasislėpti nuo plėšrūnų ir žmonių. Dėl tokio siauro arealo ji laikoma pažeidžiama – priskiriama prie beveik nykstančių rūšių.
Elgsena ir mityba
Vudvardo valkatos yra gana vienišos arba gyvena mažomis šeimynomis; jos nėra linkusios formuoti didelių bandų. Daugiausia yra aktyvios vakare ir naktį, dieną slepiasi uolų plyšiuose. Mityboje dominuoja augalinis maistas: veja, žolės, lapai ir tam tikros krūmų dalys. Dėl savo uolinės buveinės jos dažnai renkasi prieinamas žaliavas, o esant reikalui gali nutolti į atokesnes žemes ieškodamos maisto.
Dauginimasis
Kaip ir kiti kengūrų giminaičiai, Macropus bernardus turi trumpą nėštumą ir ilgesnį jauniklio išnešiojimą kišenėje (pouch). Paprastai gimsta vienas jauniklis (joey), kuris tada priglunda ir laikosi patelės kišenėje, kol tampa pakankamai savarankiškas. Kai kurios kengūrų rūšys gali taikyti embriono diapauzę (laikiną nėštumo sustabdymą), leidžiančią prisitaikyti prie aplinkos sąlygų; manoma, kad panašios reprodukcinės strategijos gali būti naudojamos ir šiame rūšyje.
Grėsmės ir išsaugojimas
Pagrindinės grėsmės yra buveinių sumažėjimas, netinkamas gaisrų režimas, invaziniai gyvūnai ir galimas žmonių poveikis dėl žemės naudojimo ar žvalgymosi veiklos. Dėl riboto paplitimo kiekviena vietinė populiacija yra svarbi rūšies išlikimui. Išsaugojimo priemonės apima buveinių apsaugą, reguliarią populiacijų apskaitą, tinkamą gaisrų valdymą ir bendradarbiavimą su vietinėmis bendruomenėmis, ypač su Arnhemo žemės vietinėmis žemėvaldžių grupėmis.
Įdomybės
- Pavadinimas „wallaroo“ dažnai verčiamas kaip „uolinė kengūra“ – tai atspindi rūšies polinkį gyventi uolėtose vietovėse.
- Dėl savo drovumo ir smulkios populiacijos Macropus bernardus retai pamatoma ir dažniausiai pastebima tik atidžiai tyrinėjant Arnhemo žemės uolėtas vietas.
Ieškoti