2005 m. pilietiniai neramumai Prancūzijoje kilo spalio ir lapkričio mėn. Buvo sudeginta daug automobilių ir visuomeninių pastatų, pavyzdžiui, mokyklų. Riaušės prasidėjo 2005 m. spalio 25 d. Paryžiaus priemiestyje Clichy-sous-Bois. Vėliau jos išplito ir kitose Prancūzijos dalyse. Kartu jos truko apie 3 savaites. Riaušės buvo reakcija į dviejų paauglių berniukų atsitiktinę mirtį ir dar vieno sunkiai sužeisto berniuko sunkius sužalojimus. Trys berniukai, persekiojami policijos, pasislėpė elektros pastotėje ir buvo nutrenkti elektros srovės. Tačiau berniukai nusikaltimo nepadarė.

Priežastys

Riaušių fone susipynė keli ilgalaikiai ir tiesioginiai veiksniai. Tarp svarbiausių:

  • Socialinė atskirtis ir skurdas: daugelis riaušių epicentre esančių priemiesčių (vadinamųjų banlieues) gyventojų susidūrė su dideliu nedarbu, menkomis galimybėmis jaunimui ir prasta socialine infrastruktūra.
  • Tautinė ir kultūrinė diskriminacija: daug gyventojų buvo imigrantų ar jų palikuonių kilmės, ir jie dažnai skundėsi diskriminacija darbo rinkoje, švietime bei kasdieniniame gyvenime.
  • Policijos ir jaunimo santykiai: ilgalaikiai įtūžiai dėl policijos taktikos, profilaktinių patikrinimų ir suvokiamo piktnaudžiavimo galia prisidėjo prie pasitikėjimo stygiaus.
  • Konkreti provokacija: dviejų berniukų mirtis elektros pastotėje ir jos interpretacijos viešojoje erdvėje tapo katalizatoriumi plačiam nepasitenkinimui.

Eiga

Po incidento Clichy-sous-Bois prasidėjo demonstracijos ir smurtiniai susirėmimai su policija. Per kelias dienas neramumai išplito į daugelį Prancūzijos miestų ir priemiesčių, daugiausia šiaurės bei pietvakarių priemiesčiuose aplink Paryžių, Lioną, Marselį ir kitur. Protestai dažnai peraugo į masinį vandalizmą ir padegimus: buvo padeginėjami automobiliai, kai kurie visuomeniniai pastatai ir verslo įstaigos. Policija į tai reagavo didinamu patruliavimu, naudojant daug specialiųjų pajėgų ir areštus.

Valstybės ir teisėsaugos reakcija

Reaguodama į riaušes, Prancūzijos valdžia ėmėsi griežtų priemonių: buvo sustiprintas policijos dalyvavimas priemiesčiuose, įvesti apsauginiai reikalavimai, lokalių gyventojų kontrolės procedūros ir tam tikrose vietose taikyti ribojimai, pavyzdžiui, iš dalies ribotos susirinkimų teisės bei nakties rėžimai (curfew). Prezidentūra pasmerkė smurtą ir paskelbė apie specialias priemones tvarkai atkurti. Valstybės ekstremalioji būklė ir platesnės teisėsaugos galios buvo aptariamos ir kai kuriais atvejais pratęstos ar taikomos platesniu mastu.

Pasekmės

Riaušės turėjo tiek trumpalaikių, tiek ilgalaikių pasekmių:

  • Fiziniai nuostoliai: sudegė ir apgadinti tūkstančiai automobilių, apgadinti pastatai ir infrastruktūra; buvo policijos pareigūnų ir civilių sužeidimų.
  • Teisiniai ir politiniai padariniai: viešame diskurse padaugėjo gero policijos kontrolės ir viešosios saugos iniciatyvų; kai kurių politikų retorika griežtėjo. Vėlesniais metais šių įvykių atgarsiai paveikė ir politinius debatus bei rinkimų kampanijas.
  • Viešojo gyvenimo ir visuomenės diskusijos: riaušės išryškino ilgalaikes problemas, susijusias su integracija, rasizmu ir urbanistine segregacija. Atsirado daug viešų diskusijų, tyrimų ir rekomendacijų dėl urbanistinių ir socialinių reformų.
  • Lėšų ir urbanistinės politikos pokyčiai: po riaušių buvo inicijuotos programos, skirtos jauniems žmonėms ir priemiesčių atnaujinimui — dalis projektų sulaukė investicijų, tačiau jų poveikis ir toliau vertinamas prieštaringai.

Tolesnės pasekmės ir refleksija

Ilgalaikėje perspektyvoje riaušės parodė, kad vien tik policinės priemonės negali išspręsti giluminių socialinių ir ekonominių problemų. Nors kai kuriose vietovėse įvyko infrastruktūriniai ir socialiniai pakeitimai, daugelis priežasčių — nedarbas tarp jaunimo, diskriminacija ir socialinė atskirtis — išliko aktualios ir toliau kelia iššūkių Prancūzijai. Taip pat šie įvykiai paskatino platesnį europos mastu vykusį dialogą apie migraciją, urbanistinę politiką ir teisėsaugos praktiką.

Pastaba: apie detales ir skaičius (sunaikintų transporto priemonių, areštų ir pan.) skirtingi šaltiniai pateikia skirtingas statistikas; čia pateiktas bendras ir apibendrintas vaizdas, kad būtų aiškesnė problema ir jos kontekstas.