Biellmanno sukinys - tai dailiojo čiuožimo sukinys. Jis atliekamas viena koja. Laisvoji koja (koja, kurios nėra ant ledo) iš užpakalio iškeliama į viršų ir iškeliama virš galvos. Kelias šiek tiek sulenkiamas, o nugara lenkiama atgal į sukinį, taip kad kūnas ir ištįsusi koja sudaro ašaros formą. Atliekant klasikine versiją, kojai prilaikyti naudojamos abi rankos. Šiek tiek pakeistoje versijoje viena ranka laikoma ant slidės, o kita — ant rankos, laikančios slidę; įmanomi ir tolesni variantai, kai viena ranka nuleidžiama arba keičiama rankų padėtis. Jei ranka, laikanti slides, yra toje pačioje kūno pusėje kaip ir koja, sukinys dažnai vadinamas Biellmanno sukiniu viena ranka. Jeigu sukimą laikanti ranka eina per kūną iki priešingos pusės, kad paimtų čiuožyklą, jį paprastai vadina tiesiog Biellmanno sukiniu.

Technika — pagrindiniai žingsniai

Biellmanno sukiniui reikalingas geras balansavimas, rotacijos kontrolė ir didelis lankstumas klubo, kelių bei stuburo srityse. Tipiniai atlikimo žingsniai:

  1. Pasirinkti stabilų sukimosi (spin) greitį ir centrą; pradinė pozicija dažnai būna stovint ant išorinio arba vidinio ašmenų krašto.
  2. Perkelti svorį ant čiuožiančios kojos, lenkti kūną į priekį arba šiek tiek atgal, pradėti iškelti laisvąją koją į užpakalį.
  3. Rankomis suimti čiuožyklą už ašmenų arba bato viršaus ir lėtai kelti koją aukštyn link galvos, kartu palengva ištiesiant stuburą atgal.
  4. Užfiksuoti poziciją — klubai ir pečiai turi likti kiek įmanoma kvadratiniai, kad sukinys būtų centrinis ir stabilus, o koja taptų ilga „stiebu“ virš galvos.
  5. Mantinti sukimosi greitį, išlaikyti rankų ir kūno įtempimą; išeiti iš sukinio galima lėtai nuleidžiant laisvąją koją arba perėjimu į kitą sukimo poziciją.

Variacijos

  • Abi rankos prie kojos: klasikinė, stabiliausia versija.
  • Viena ranka: dažnai naudojama dėl estetinio įspūdžio arba techninio sudėtingumo priskyrimo.
  • Permetanti ranka (crossed): kai ranka turi kirsti priekinę kūno liniją, kad pasiektų koją — vizualiai įspūdinga, tačiau reikalauja didesnės įgūdžių kontrolės.
  • Derinimai su kitomis pozicijomis: sukinys gali būti jungiamas į spiralės sekas ar kombinuotus sukimus, taip pridedant choreografijos ir techninių reikalavimų.

Svarba ir sunkumas

Biellmanno sukinys yra vienas iš ikoniškiausių dailiojo čiuožimo elementų: jis demonstruoja sportininko lankstumą, stiprumą ir estetiką. Teisėjai vertina:

  • pozicijos aukštį ir išlaikymą;
  • rotacijos centringumą ir greičio kontrolę;
  • kūno linijas ir estetiką;
  • perėjimus į ir iš sukinio bei iš jo.

Dėl didelio lankstumo reikalavimo šis sukinys dažnai suteikia programai techninį ir vizualinį pranašumą, tačiau netinkamai atliekamas gali nukrypti nuo centro ir prarasti vertę.

Istorija

Sukinio pavadinimas kilo iš šveicarės čiuožėjos Denise Biellmann, kuri jį išpopuliarino ir demonstravo tarptautinėse varžybose 1970–1980 m. laikotarpiu. Nuo tada Biellmanno pozicija tapo simboline — ją dažnai naudoja reklamoje, plakatuose ir dailiojo čiuožimo ikonos atvaizdavime.

Saugumas ir treniruotės

Biellmanno sukinys kelia didelę apkrovą juosmens, kaklo ir pečių srityse. Rekomendacijos treniruočių metu:

  • palaipsniui ugdyti kryžminį lankstumą ir klubo mobilumą per tempimo pratybas;
  • stiprinti liemens ir klubų raumenis, kurie stabilizuoja stuburą;
  • naudoti tinkamą apšilimą ir funkcinę mobilumo darbą prieš bandant aukštas versijas;
  • dirbti su kvalifikuotu treneriu, ypač jaunų sportininkų atveju — vengti pernelyg intensyvaus stuburo hiperextensijos;
  • jeigu jaučiamas skausmas ar diskomfortas — nutraukti pratybas ir pasikonsultuoti su specialistu.

Biellmanno sukinys, dažnai apibūdinamas kaip tulpė ant patefono, išlieka vienu iš ryškiausių dailiojo čiuožimo judesių ir svarbiu įrankiu tiek techninei, tiek choreografiniai programos raiškai.