Charlotte Brontë (1816 m. balandžio 21 d., Thornton, Yorkshire – 1855 m. kovo 31 d., Haworth) buvo anglų rašytoja ir poetė, viena iš garsiosios Brontë šeimos trijų rašančių seserų.

Gyvenimas

Charlotte gimė 1816 m. mažame Thornton miestelyje, vėliau šeima persikėlė į Haworth kaimą, kur jos tėvas Patrick Brontë tarnavo kunigu. Po motinos ir dviejų vyresniųjų seserų (Maria ir Elizabeth) mirties vaikystėje, Charlotte ir jos jaunesnės seserys—Emily ir Anne—augome griežtoje, literatūros skatinamoje aplinkoje. Charlotte mokėsi ir vėliau dirbo mokytoja Roe Head internate, taip pat praleido laiką Briuselyje, kur mokėsi ir dirbo privačia aukle; šios patirtys vėliau atsispindėjo jos romanuose.

Kūrybos pradžia ir pseudonimai

Kartu su seserimis Charlotte 1846 m. išleido eilėraščių rinkinį, pasirašydama kaip Currer Bell pseudonimu, o seserys – Ellis ir Acton Bell. Tokiu būdu jos stengėsi išvengti to meto literatūros rinkoje vyravusių nuostatų prieš moteris rašytojas. Eilėraščių rinkinys praktiškai nepardavė, tačiau padėjo joms įsitvirtinti kaip kūrėjoms.

Pagrindiniai romanai ir temų kontempliacija

Po kelių leidėjams atmestų bandymų Charlotte parašė kelis romanų, iš kurių svarbiausi:

  • Profesorius (parašytas anksti, tačiau leidykla atmetė; išleistas postumiškai 1857 m.)
  • Džeinė Eir (Jane Eyre, 1847) – romanas, kuris iškart padarė Charlotte garsia. Tai istorija apie savarankišką, morališkai stiprią moterį, kovojančią su socialiniais suvaržymais, aistringomis jausmų išraiškomis ir religijos bei sąžinės klausimais. Romane dera realistinės bei gotikinės nuotaikos elementai; jis tyrinėja lyčių nelygybę, klasines ribas ir asmeninę autonomiją.
  • Shirley (1849) – socialinės problemos ir industrinės Rotšyro (angl. Yorkshire) fono vaizdavimas, su stipriomis moterų personažėmis.
  • Villette (1853) – labiau autobiografinis romanas, stipriai paremtas Charlotte patirtimi Briuselyje; tyrinėja vienatvę, kultūrų skirtumus ir asmeninę nepriklausomybę.

Stilius, temos ir priėmimas

Charlotte kūryboje susipina intensyvus emocinis pasakojimas, moralinė refleksija ir kritika socialinių normų. Ji kūrė stiprias, intelektualias moterų veikėjas, kurios siekia asmeninės laisvės ir lygių teisių – tai padėjo jos romanams tapti svarbiems ankstyvosios feministinės literatūros pavyzdžiams. Džeinė Eir sulaukė tiek didelio susižavėjimo, tiek kontroversijų: kai kurie kritikai gyrė nuoširdumą ir naujovišką personažų vaizdavimą, kiti — peikė dėl emocinio intensyvumo ir tariamo santykių amorališkumo.

Asmeninis gyvenimas ir mirtis

1854 m. Charlotte ištekėjo už savo tėvo šeimos sekretoriaus Arthur Bell Nicholls. Nors jos karjera klostėsi sėkmingai, gyvenimas jai buvo kupinas netekčių: dvi jaunesnės seserys, Emily ir Anne, mirė anksti (Emily 1848, Anne 1849). Charlotte mirė 1855 m. kovo 31 d., būdama 38 metų; artimieji ir vėlesni tyrinėtojai nurodo, kad mirties priežastis galėjo būti susijusi su nėštumo komplikacijomis (ji tuo metu buvo nėščia) arba liga, pavyzdžiui, tuberkulioze — tikslus faktorius iki galo neaiškus. Charlotte palaidota Haworth bažnyčios (St. Michael and All Angels) šventoriuje, šalia tėvo ir seserų.

Paveldas

Charlotte Brontë paliko gilų pėdsaką anglų literatūroje. Jos romanai iki šiol skaitomi ir analizuojami dėl psichologinio gilumo, moterų tapatybės ir socialinės kritikos. Džeinė Eir tapo kultūriniu fenomenu: knyga yra daugybės ekranizacijų, sceninių adaptacijų ir kritinės literatūros objektas. Brontë kūryba įkvėpė vėlesnes rašytojas ir skaitytojus visame pasaulyje, o Brontë šeima – kaip simbolis talentingų moterų, kurie kūrybai pasirinko netikrus vardus ir įveikė tuo metu egzistavusias kliūtis.

Pagrindinė literatūra: Džeinė Eir (1847), Shirley (1849), Villette (1853), Profesorius (išleistas 1857 m.).