Kozimas III Medičis (1642 m. rugpjūčio 14 d. – 1723 m. spalio 31 d.) buvo priešpaskutinis Toskanos didysis kunigaikštis, valdęs nuo 1670 iki 1723 m. Jis buvo vyresnysis Toskanos didžiojo kunigaikščio Ferdinando II sūnus. Penkiasdešimt metų trukusį Cosimo valdymą, ilgiausią Toskanos istorijoje, ženklino stiprus religingumas, konservatyvi politika ir gausybė administracinių bei moralinių įstatymų, kurių tikslas buvo tvarkyti visuomeninį gyvenimą ir elgesį.
Ankstyvasis gyvenimas ir šeima
Kozimas gimė Florencijoje kaip Medičių dinastijos palikuonis. 1670 m., po tėvo mirties, jis perėmė valdžią. 1661 m. jis vedė Liudviko XIV pusseserę Margaritą Luizą Orleanietę. Santuoka buvo nelengva: poros tarpusavio santykiai buvo audringi, o Margarita Luiza galiausiai paliko Toskaną ir apsigyveno vienuolyne Montmartre kalvoje Paryžiuje, kur praleido likusį gyvenimą.
Jiems gimė trys vaikai: sūnus Ferdinando (Grand Prince of Tuscany, 1663–1713), dukra Anna Marija Luiza (1667–1743) ir jauniausias sūnus Gian Gastone de' Medici (1671–1737). Ferdinando, nors buvo paskirtas įpėdiniu (Didysis princas), nepaliko paveldėtojų; Gian Gastone ir Anna Marija Luiza taip pat neturėjo vaikų, todėl Medičiai nepaliko tęsinio po XVII a. antrosios pusės.
Valdymas ir politika
Kozimo III valdymas pasižymėjo stipria moraline ir religinė orientacija: jis rengė griežtesnius teisės aktus, reguliavo visuomenės elgesį, apribodavo scenos menų ir pramogų laisvę bei didino Bažnyčios bei dvasininkijos įtaką valstybės gyvenime. Dėl šios politikos jis dažnai vertintas kaip reakcingas ir atsilikęs nuo šiuolaikinių valdymo praktikų.
Ekonominė Toskanos padėtis jo valdymo metais dar labiau pablogėjo: ilgėjantis stagnavimas, mažėjanti prekyba ir pramonės silpnumas lėmė biudžeto sunkumus. Nors dalis sunkumų priklausė ir platesnėms Europos ekonominėms tendencijoms, kritikai nurodo ir administracijos neefektyvumą bei nebeleidžiantį dinamizmo valstybinio gyvenimo modelį.
Besibaigianti dinastija ir diplomatiniai bandymai
Kozimas III vėlesniame gyvenime stengėsi užtikrinti dinastijos tęstinumą per savo palikuonis. Ypač stengėsi, kad jo dukra Ana Marija Luiza būtų pripažinta Toskanos paveldėtoja, tačiau tarptautinė diplomatija ir didžiųjų Europos galių interesai tam trukdė: Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolis VI bei kiti valdovai nenorėjo leisti, kad Toskana taptų nepriklausoma nuo jų sprendimų. Galiausiai, po Medičių vyrų linijos išnykimo, 1737 m. Toskana atiteko Lotaringijos rūmams pagal Europos valstybių susitarimus.
Mirtis ir palikimas
Kozimas III mirė 1723 m. spalio 31 d. jam einant 81-uosius metus. Jo valdymo palikimas yra dviprasmiškas: iš vienos pusės – ilgaamžė, tvarkinga ir nuosekli valdžia; iš kitos – sustabarėjęs politinis-stilius, kuris prisidėjo prie ekonominio ir dinastinio silpnėjimo. Po jo mirties sostą perėmė jo vienintelis išlikęs gyvas sūnus Gian Gastone de' Medici. Po Gian Gastone mirties Medičiai neteko valdžios – Toskana atsidūrė užsieninių dinastijų dėmesio ir buvo perduota Lotaringijos namams 1737 m.
Istoriografijoje Kozimas III dažnai vaizduojamas kaip pavyzdys valdovo, kurio asmeninė pavyda ir didelis religinis fanatizmas suformavo konservatyvią ir kartais žalingą valdymo politiką, tačiau jis taip pat išlaikė tam tikrą tvarką ir stabilumą ilgoje epochoje, kuri baigėsi Medičių politine galia.