Gian Gastone de' Medici (1671 m. gegužės 24 d. - 1737 m. liepos 9 d.) buvo paskutinis Toskanos didysis kunigaikštis iš Medičių šeimos. Jis buvo antrasis Toskanos didžiojo kunigaikščio Kozimo III Medičio ir Margaritos Luizos Orleanietės sūnus. Jo vyresnė sesuo Ana Marija Luiza de' Mediči, tapusi Palatinos elektorė, aktyviai rūpinosi šeimos reikalais likus mažai laiko iki linijos pabaigos. Gian Gastone 1697 m. vedė Aną Mariją Prancišką Saksonijos‑Lauenburgo (Anna Maria Franziska of Saxe‑Lauenburg); santuoka buvo netvari ir liko bevaikė. Apie Gian Gastone'ą buvo žinoma, kad jis buvo homoseksualus, o jo asmeninis gyvenimas, sveikatos problemos ir polinkis į atsiskyrimą stipriai paveikė viešąją valdžią ir reputaciją.
1723 m. Gian Gastone pakeitė savo tėvą didžiojo kunigaikščio poste. Valdymo pradžioje jis ėmėsi nuosaikesnių ir labiau liberalių priemonių nei jo tėvas: atšaukė arba sušvelnino dalį Kozimo III priimtų griežtų įstatymų, mažino mokesčių naštą neturtingiesiems, panaikino kai kurias diskriminacines nuostatas prieš žydų bendruomenę ir pasitraukė nuo viešų egzekucijų. Tačiau dėl savo asmeninio gyvenimo, sveikatos ir nepasitikėjimo politikais jis dažnai vengė aktyvios administracinės veiklos ir valdžią leido vykdyti patikėtiniams bei užsienio įtakai.
Kosimo III pastangos užtikrinti įpėdinystę per šeimos liniją nesulaukė tarptautinio pripažinimo: Ispanija, Didžioji Britanija, Austrija ir Olandijos Respublika dalyvavo derybose dėl Toskanos ateities ir vengė patenkinti Kozimo pageidavimą palikti sostą jo dukrai. Tarp siūlytų sprendimų buvo ir paskyrimas įpėdiniu Ispanijos Karolį III. Galutiniai diplomatinių derybų rezultatai nulėmė, kad Karolio pretenzijos vėliau buvo suderintos su interesais, užtikrinus, jog valdovas Toskanoje būtų Pranciškus III Lotaringijos dinastijos atstovas. Taip 1737 m. liepos 9 d. Pranciškus tapo didžiuoju kunigaikščiu ir tuo pačiu užbaigė beveik 300 metų trukusį Medičių valdymą Florencijoje.
Gian Gastone liko istoriografijoje kaip sudėtinga figūra: iš vienos pusės — reformų mėgėjas, siekęs mažinti religinį ir socialinį spaudimą; iš kitos — žmogus, kurio sveikata, asmeninis gyvenimas ir atsiribojimas nuo kasdienės politinės rutinos padarė jį silpnu valstybės vadovu. Po jo mirties Medičių turtai ir meno rinkiniai tapo strategine vertybe: jo sesuo Ana Marija Luiza vėliau ėmėsi priemonių, kad didžioji dalis šeimos meno ir dvarų išliktų Florencijoje, kas prisidėjo prie miesto turtingos kultūrinės paveldo apsaugos.
Gian Gastone mirė 1737 m. liepos 9 d. ir jo mirtis žymi svarbų istorinį posūkį — Medičių epochos pabaigą ir Toskanos įtraukimo į platesnius Habsburgų-Lotaringijos bei šiuolaikinių Europos valstybių interesų tinklus. Jo asmenybė ir trumpa reformų banga tebėra nagrinėjama kaip paskutinioios Medičių kartos politinio ir kultūrinio palikimo dalis.