(urdu: نواز شریف, tariama [nəˈʋəz ʃaːriːf]; gimė 1949 m. gruodžio 25 d.) – Pakistano politikas ir verslo magnatas. Jis yra ilgametis politinės partijos Pakistano musulmonų lyga (N) lyderis. Per savo karjerą Šarifas tris kartus ėjo Pakistano ministro pirmininko pareigas: 1990–1993 m., 1997–1999 m. ir 2013–2017 m. Be to, 1985–1990 m. buvo Pandžabo vyriausiasis ministras. Pagal išsilavinimą yra teisininkas, o išsilavinimą ir verslo patirtį derino su šeimos pramonine veikla – jam priklauso privataus sektoriaus plieno pramonės grupė „Ittefaq Group“.

Ankstyvasis gyvenimas, šeima ir verslas

Šarifas gimė turtingoje verslininkų šeimoje, jo tėvas Muhammad Sharif buvo žinomas industrininkas. Šeima aktyviai dalyvavo pramonės ir prekybos veikloje, o „Ittefaq Group“ tapo vienu iš reikšmingiausių šalies plieno gamintojų. Šarifo šeimoje politinė veikla tęsiasi: jo brolis Shahbaz Sharif ir dukra Maryam Nawaz yra svarbūs politiniai veikėjai. Prieš įsitraukdamas į aktyvią politiką, Šarifai plėtojo šeimos verslą ir įgijo teisinį išsilavinimą.

Politikos karjera ir premjerystės etapai

Pagrindiniai etapai:

  • 1985–1990 m. – Pandžabo vyriausiasis ministras.
  • 1990–1993 m. – pirmoji ministro pirmininko kadencija; ši kadencija baigėsi dėl politinių konfliktų ir spaudimo iš kitų valdžios institucijų.
  • 1997–1999 m. – antra kadencija: partija sulaukė didelės daugumos, Šarifas ėmėsi ekonominių reformų ir privatizacijos iniciatyvų; atsakydamas į Indijos branduolinius bandymus, jis paskelbė ir pradėjo Pakistano branduolinius bandymus.
  • 1999 m. spalio mėn. – po karinį perversmą jį nušalino Pervezas Mušarafas; vėliau Šarifas priverstinai išvyko į tremtį.
  • 2007 m. pabaigoje – po keliolikos mėnesių tremties jis sugrįžo į Pakistaną.
  • 2013–2017 m. – trečioji kadencija: Šarifas vėl tapo ministro pirmininku, jo vyriausybė akcentavo infrastruktūros projektus ir ekonomikos skatinimą, taip pat plėtojo ryšius su Kinija (pvz., CPEC iniciatyva).

Šarifas dažnai buvo suvokiamas kaip konservatyvus, verslininkams palankus politikas, kuris skatino privataus sektoriaus plėtrotį ir ekonomines reformas. Tačiau jo santykiai su kariuomene buvo sudėtingi: pirmą kartą jis paliko pareigas 1993 m., kai kariuomenė ir kiti valdžios centrai prisidėjo prie jo pasitraukimo, o antrą kartą – po 1999 m. perversmo.

Teisiniai ginčai ir politinės krizės

Per ilgą politinę karjerą Šarifas susidūrė su įvairiomis teisminėmis ir politinėmis problemomis. 2016 m. viešai paskelbus Panamos dokumentus, kilo klausimų dėl Šarifo šeimos užsieninių įmonių ir nekilnojamojo turto. 2017 m. liepos 28 d., Pakistano Aukščiausiajam Teismui priėmus sprendimą, Šarifas atsistatydino iš Ministro Pirmininko pareigų ir buvo diskvalifikuotas dėl korupcijos ir neskaidraus turto deklaravimo susijusių aplinkybių.

Po diskvalifikacijos jam buvo pateikta keletas bylinėjimųsi dėl turto ir piniginių srautų. Taip pat 1999–2007 m. jis praleido egzilyje, vėliau grįžo ir aktyviai dalyvavo politikoje, įskaitant pastangas teisiškai persekioti buvusį prezidentą-diktatorių P. Mušarafą ir grąžinti į pareigas buvusį Aukščiausiojo Teismo pirmininką Iftikharą Muhammadą Chaudhry.

Sveikata ir pastarasis laikotarpis

2019 m. gruodį Šarifui buvo diagnozuota širdies liga, dėl kurios jis buvo išleistas gydytis į užsienį. Jo sveikatos būklė ir gydymas užsienyje sulaukė didelio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio, o politinės pasekmės dėl ilgesnio buvimo užsienyje paveikė ir partijos veiklą.

Poveikis ir palikimas

Šarifas išlieka viena svarbiausių figūrų šiuolaikinėje Pakistano politikoje: jis formavo ekonominę politiką, dalyvavo dideliuose infrastruktūros projektuose ir buvo stiprus Pandžabo regiono politinės įtakos centras. Tačiau jo politinė veikla taip pat yra aptarinėjama dėl teisinių ginčų, santykių su kariuomene ir korupcijos kaltinimų. Nepaisant to, jis ir toliau yra reikšmingas politinis žaidėjas, kurio indėlis ir kontroversijos formavo Pakistano politinį gyvenimą paskutinėse keliose dešimtmetėse.