U Nu buvo pirmasis Birmos ministras pirmininkas. Jis ėjo šias pareigas tris kartus: nuo 1948 m. sausio 4 d. iki 1956 m. birželio 12 d., vėl nuo 1957 m. vasario 28 d. iki 1958 m. spalio 28 d. ir paskutinį sykį nuo 1960 m. balandžio 4 d. iki 1962 m. kovo 2 d. Jo vadovavimas sutapo su svarbiu pereinamuoju laikotarpiu – Birmos (dabar Mianmaras) nepriklausomybės pirmaisiais metais.

Politika ir vaidmuo nepriklausomybės laikotarpiu

Po to, kai 1948 m. sausio 4 d. Birma oficialiai tapo nepriklausoma nuo Didžiosios Britanijos, Nu tapo pirmuoju naujosios šalies ministru pirmininku. Jis siekė stiprinti parlamentarines institucijas, kurti nacionalinę administraciją ir tvarkyti karo bei etnines krizes, kurios siaubė šalį po antrojo pasaulinio karo. Jo vyriausybės susidūrė su reikšmingais iššūkiais: ginkluotais sukilimais, etninėmis įtampomis ir ekonominiais sunkumais.

AFPFL, rinkimai ir politinės kovos

Nu buvo vienas iš Antifašistinės liaudies laisvės lygos (AFPFL) vadovų 1942–1963 m. AFPFL ilgainiui suskilo į kelias frakcijas; viena iš ryškiausių buvo Nu vadovaujama grupė. Po pasidalijimo Nu grupė laimėjo 1960 m. parlamento rinkimus, dėl ko jis sugrįžo į ministro pirmininko postą. Prieš šį laikotarpį jis laikinai atsisakė pareigų 1956 m., o vėliau ėjo ministro pirmininko pareigas tarp Ba Svė ir Ne Vino vadovaujamų vyriausybių.

1962 m. perversmas ir pasekmės

1962 m. kovo 2 d. generolas Ne Vinas įvykdė karinį perversmą ir perėmė vyriausybės kontrolę. Nu buvo suimtas ir laikomas kariuomenės kontroliuojamoje apribotoje padėtyje. Nors nuo to laiko jo valdžia faktiškai nutrūko, Nu ir toliau teigė esąs teisėtas ministras pirmininkas ir kritikavo karinės valdžios režimą.

Jo vyriausybės sprendimai, taip pat bandymai spręsti etnines problemas bei kai kurie religijos ir politikos sprendimai (pavyzdžiui, 1961 m. išreiškiami siekiai suteikti budizmui ypatingą statusą), prisidėjo prie politinių prieštaravimų, kuriuos kariuomenė naudojo kaip perversmo pateisinimą. Perversmas atvėrė kelią ilgam kariniais metodais valdomam režimui Mianmare.

Grįžimas į politiką ir vėlesnis gyvenimas

Po dešimtmečių karinėje valdžioje Nu liko aktyvus opozicijos ir demokratinių pastangų atstovas. 1988 m., vykstant plačioms protestų bangoms ir politinei krizėi Mianmare, jis paskelbė apie bandymą suformuoti savo vyriausybę; tuo metu jo sąjungininku ir oficialiu prezidentu buvo paskirtas Win Maung. Šis bandymas neturėjo ilgalaikio suverenaus įtakos dėl tęsusiųsi represijų ir sudėtingos politinės situacijos.

Raštai ir kultūrinis palikimas

Nu buvo ne tik politikas, bet ir aktyvus rašytojas. Jis parašė savo autobiografiją "Ta-Tei Sanei Tha" ("Naughty Saturday-born"), kurią 1975 m. Indijoje išleido leidykla "Irrawaddy Publishing" (U Maw Thiri). Be autobiografijos, jis parašė ir kitas knygas, tarp jų:

  • The People Win Through (1951 m.)
  • Birma prie japonų (1954 m.)
  • An Asian Speaks (1955 m.)
  • Birma žvelgia į ateitį (1951 m.)

Šie raštai padeda suprasti ne tik jo politines pažiūras, bet ir platesnį istorijos bei dekolonizacijos kontekstą Pietryčių Azijoje.

Paveldas

U Nu dažnai vertinamas kaip pagrindinė figūra Birmos pereinamuosiuose nepriklausomybės etapuose: jis prisidėjo prie valstybės institucijų kūrimo ir parlamentarizmo pamatų. Tačiau jo valdymo laikotarpiai taip pat pasižymėjo politine fragmentacija ir nestabilumu, kurie per laiką leido karinės valdžios suaktyvėjimui. Jo kūryba ir vieši pasisakymai išliko svarbūs istorikams ir politiniams veikėjams, tyrinėjantiems Mianmaro XX a. istoriją.