Walter Rudolf Hess — Šveicarų fiziologas, Nobelio premijos laureatas (1949)
Walteris R. Hess — Nobelio premijos (1949) laureatas, pionierius tiriantis smegenų sritis, reguliuojančias vidaus organus; atradimai apie pagumburį, elgesį ir miego mechanizmus.
Walteris Rudolfas Hessas (1881 m. kovo 17 d. – 1973 m. rugpjūčio 12 d.) buvo šveicarų fiziologas, plačiai žinomas dėl tyrimų apie smegenų ir vidaus organų ryšius. 1949 m. jis gavo Nobelio fiziologijos ar medicinos premiją už „smegenų sričių, susijusių su vidaus organų valdymu, nustatymą“. Šią premiją pasidalijo su Egas Monizu. Hessas gimė 1881 m. kovo 17 d. Frauenfelde, Šveicarijoje, ir mirė 1973 m. rugpjūčio 12 d. Lokarne, Šveicarijoje.
Moksliniai tyrimai ir metodai
Hessas naudojo tikslią, lokalizuotą smegenų stimuliaciją gyvūnų modeliuose, dažniausiai katėse. Stimuliuodamas katės pagumburį (diencephalon teritoriją) mažytėmis elektros srovėmis ir fiksuodamas elgesį bei fiziologines reakcijas, jis iš esmės „žemėlapiavo“ funkcines smegenų zonas. Eksperimentuose buvo naudojamos skirtingos impulsų amplitudės ir dažniai, o vėlesni histologiniai patikrinimai leido susieti elgesio reakcijas su konkrečiomis smegenų sritimis.
Hesso darbo metu paaiškėjo, kad stimuluojant skirtingas pagumburio dalis gaunami kardinaliai skirtingi atsakai. Stimuliacijos vieta lemdavo reakcijas nuo ramybės ir energijos mažėjimo iki intensyvaus susijaudinimo ir gynybinio elgesio. Konkretūs pastebėjimai apėmė:
- Priekinės (šoninės/rostralinės) pagumburio dalies stimuliacija – sulėtėjęs kvėpavimas, sumažėjęs kraujospūdis, apetito, troškulio bei išmatų ir šlapimo išsiskyrimo potraukio atsiradimas;
- Užpakalinės (ventromedialinės) srities stimuliacija – stiprus susijaudinimas, pykčio ir gynybinių reakcijų išprovokavimas;
- Specialūs taškai galėjo sukelti mieguistumą arba netgi miego epizodus, o tai vėliau buvo patvirtinta ir kitų tyrėjų.
Rezultatai ir reikšmė
Hesso atradimai padėjo aiškiai parodyti, kad pagumburis (ir platesnė diencephalon sritis) yra centrinė autonominių ir elgesio funkcijų reguliavimo stotis. Jo darbai pabrėžė, kaip specifinės smegenų vietos tiesiogiai veikia vegetatyvines funkcijas (širdies ir kraujagyslių veiklą, kvėpavimą, virškinimą, troškulį ir kt.) bei elgesio motyvus (alkio, troškulio bei gynybinius instinktus).
Tyrimai taip pat prisidėjo prie supratimo apie smegenų ir endokrininės sistemos (ypač hipofizės) tarpusavio ryšį, t. y. prie vėlesnių neuroendokrinologijos ir neurosekrecijos tyrimų. Hesso metodai ir išvados tapo svarbiu pagrindu vėlesnei elgesio neurobiologijos, autonominės nervų sistemos ir psichofiziologijos plėtrai.
Nobelio premija ir jos kontekstas
1949 m. paskirta Nobelio premija pripažino Hesso indėlį į bazinius mokslinius tyrimus apie smegenų centrų organizaciją ir jų įtaką vidaus organų funkcijoms. Premija, pasidalinta su Egas Monizu (kuriam Nobelio komitetas pripažino indėlį į priekinių smegenų gydymo metodus), sulaukė įvairių vertinimų visuomenėje ir medicinos bendruomenėje; Monizo darbas vėliau tapo gana kontroversiškas, tuo tarpu Hessas buvo apdovanotas už svarbius eksperimentinius atradimus.
Paveldas
Hesso darbai paliko ilgalaikį pėdsaką neurologijoje ir fiziologijoje: jie ne tik išplėtė supratimą apie smegenų lokalizaciją ir funkcinius ryšius, bet ir įkvėpė naujus eksperimentinius metodus bei krypčių medicinos tyrimuose. Jo tyrimų rezultatai iki šių dienų cituojami kaip esminė žmogaus ir gyvūnų autonominės reguliacijos ir elgesio mechanizmų studijų dalis.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Walteris Rudolfas Hessas?
A: Walteris Rudolfas Hessas buvo šveicarų fiziologas, 1949 m. gavęs Nobelio fiziologijos ar medicinos premiją už darbą nustatant smegenų sritis, susijusias su vidaus organų valdymu.
K: Kada ir kur jis gimė ir kada mirė?
A: Jis gimė 1881 m. kovo 17 d. Frauenfelde, Šveicarijoje, o mirė 1973 m. rugpjūčio 12 d. Lokarne, Šveicarijoje.
K: Kokius eksperimentus Hessas atliko?
A: Hessas atliko eksperimentus, stimuliuodamas kačių pagumburį mažomis elektros srovėmis, kad sukeltų skirtingą elgesį - nuo susijaudinimo iki apatijos, priklausomai nuo stimuliacijos vietos.
K: Kokias reakcijas sukėlė priekinės pagumburio dalies stimuliavimas?
A: Stimuliuojant priekinę dalį, galėjo sumažėti kraujospūdis, sulėtėti kvėpavimas ir pasireikšti tokios reakcijos kaip noras ėsti, noras gauti vandens, noras tuštintis ir noras kakoti.
Klausimas: Kokias reakcijas sukėlė užpakalinės pagumburio dalies stimuliavimas?
A: Stimuliuojant užpakalinę dalį, pasireikšdavo didžiulis susijaudinimas ir gynybinis elgesys.
K: Kaip Hesso darbas prisidėjo prie mokslininkų supratimo?
A: Jo darbas buvo svarbus žingsnis mokslininkų supratimui apie neurosekreciją.
Ieškoti