Šluotos (Genisteae) — aprašymas, rūšys, savybės ir paplitimas

Šluotos - tai visžalių, pusiau visžalių ir lapuočių krūmų grupė, priklausanti ankštinių augalų šeimai. Šluotos dažnai atpažįstamos pagal plonus, atrodo belapius stiebus ir ryškius žiedų „pakraščius“ pavasarį bei vasarą.

Paplitimas ir ekologija

Visos šluotelės ir jų giminaičiai (įskaitant Laburnum ir Ulex) auga Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Pietvakarių Azijoje. Didžiausią įvairovę galima rasti Viduržemio jūros regione. Daugelis šluotmedžių (nors ne visi) yra gaisro klimaksinės rūšys, prisitaikiusios prie reguliariai kylančių gaisrų: žūsta antžeminės augalų dalys, bet augalai atauga iš šaknų arba iš dirvožemyje sukauptų sėklų, kurioms sudygimą palankiai veikia aukšta temperatūra ar mechaninis pažeidimas.

Geriausiai pažįstama yra paprastoji šluota, auganti šiaurės vakarų Europoje. Ją galima rasti saulėtose vietose, dažniausiai sausuose, smėlinguose dirvožemiuose. Kaip ir dauguma šluotų, ji turi iš pažiūros be lapų stiebus, kurie pavasarį ir vasarą apsipila aukso geltonumo žiedais. Vasaros pabaigoje jo sėklų kapsulės, panašios į žirnių ankštis, prasiskleidžia, dažnai su girdimu spragtelėjimu, ir taip paskleidžia sėklas iš motininio augalo. Auga apie 1–3 m aukščio, retai iki 4 m aukščio krūmas. Be to, tai pati atspariausia šluotelė, pakenčianti temperatūrą iki maždaug -25 °C.

Taksonomija ir morfologija

Šluotelės priklauso ankštinių (Fabaceae) šeimos Faboideae pošeimiui, daugiausia trims gentims Chamaecytisus, Cytisus ir Genista, taip pat dar penkioms nedidelėms gentims (žr. langelį dešinėje). Visos šios grupės gentys priklauso Genisteae genčių genčiai (sin. Cytiseae). Visos šios gentys yra artimai susijusios ir pasižymi panašiomis savybėmis - tankiais, plonais žaliais stiebais ir labai mažais lapais, prisitaikančiais prie sausų augimo sąlygų. Daugumos rūšių žiedai geltoni, tačiau kelios rūšys turi baltus, oranžinius, raudonus, rožinius ar violetinius žiedus.

Fizinės ypatybės ir dauginimasis

Šluotos dažniausiai turi ankštes — tipinę ankštinių augalų formą, kurioje susiformuoja sėklos. Daug rūšių turi kietą sėklų luobelę ir natūralų sėklų snaudulį; sėklos dažnai prareguliuojamos arba sudygsta geriau po mechaninio pažeidimo (pvz., karščio gaisro metu arba mechaniniu nuskalavimu). Be sėklų sklaidos, kai kurios rūšys atželia iš šaknų arba pagrindo (lignotuberų), todėl lengvai atsinaujina po gaisro ar nupjovimo.

Daugelis šluotų užmezga ryšius su nitrogeną fiksuojančiomis bakterijomis šaknų gumbeliuose (Rhizobium ir kt.), todėl jos pagerina dirvožemio derlingumą. Žiedus ir nektarą renkasi bitės bei kiti vabzdžiai, todėl šluotos prisideda prie vietinės biologinės įvairovės.

Naudojimas, pritaikymas ir pavojai

• Ornamentika: daug rūšių ir veislių auginamos sode dėl gausių ir ryškių žiedų pavasarį. Populiarios veislės naudojamos gyvatvorių, pakraščių ar soliterinių krūmų formavimui.
• Dirvos gerinimas: kaip ankštiniai augalai prisideda prie azoto fiksacijos, todėl naudingi atkuriamoje žemės ūkio arba pašarų plotuose.
• Amatai ir rūšių panaudojimas: kai kurios rūšys (pvz., Genista tinctoria) tradiciškai naudotos kaip dažai. Taip pat šluotų pavadinimas kilęs nuo senovinių šluotų gamybos iš jų stiebų.
• Cheminės medžiagos ir toksikologija: daugelis šluotų turi alkaloidų, pvz., cytisine ir kitų junginių. Šie junginiai gali būti toksiški žmonėms ir gyvūnams, todėl reiktų vengti vartojimo be specialisto priežiūros. Cytisine istorijoje buvo naudojama įvairioms medicininėms paskirtims, tačiau bet kokie su tuo susiję panaudojimai turi būti vertinami atsargiai.
• Invazinės rūšys: kai kurios šluotos, ypač Cytisus rūšys (pvz., paprastoji šluota), tapo invazinėmis kai kuriose pasaulio dalyse (Šiaurės Amerika, Australija, Naujoji Zelandija), kur jos pakeičia vietinius augalų bendrijų tipus ir padidina gaisro riziką.

Auginimas ir priežiūra

Jei norite auginti šluotas sode, verta žinoti keletą paprastų taisyklių:

• Vieta: dauguma rūšių linkusios į saulę ir gerą drenažą; nemėgsta sunkiai drenuotų, užmirkusių dirvų.
• Dirvožemis: dažnai toleruoja skurdžius, rūgščius ar neutralius dirvožemius; kai kurios rūšys geriau auga kalkingame grunte.
• Laistymas: daug šluotų yra atsparios sausrai, todėl perlaistymas kenksmingas.
• Genėjimas: genėti geriausia iškart po žydėjimo, kad būtų skatinamas naujas augimas ir išvengta lygiųjų „negražių“ apdaužytų formų. Reikėtų vengti per didelio genėjimo į seną medieną, nes daugelis rūšių blogai atželia iš labai senos medienos.
• Dauginimas: sėklomis (kartais reikia šarūninti arba šiltai peržiemoti) arba auginiais (pavasario–vasaros pusiau sukietėjusios medienos auginiai).

Sauga ir apsauga

Prieš sodinant šluotas reikia įvertinti jų potencialą tapti invazinėmis toje teritorijoje. Dėl to, kad kai kurios rūšys sparčiai plinta ir prisitaiko prie skurdžių dirvų, jos gali kelti grėsmę natūralioms buveinėms. Be to, reiktų atkreipti dėmesį į toksikologiją, ypač jei auginate šluotas ten, kur ganosi gyvuliai ar yra vaikų.

Populiarios rūšys ir paminėjimai

Be jau minėtos paprastosios šluotos, šiai grupei priklauso ir kiti gerai žinomi augalai: dekoratyvinės veislės iš Cytisus, dažinės rūšys Genista, mažesnės Chamaecytisus rūšys bei giminaičiai kaip Laburnum (auksinės grandinės medis) ir Ulex (durpynų gorse), kurie turi panašių bruožų.

Šluotos yra įdomūs ir naudingi augalai tiek gamtinėse buveinėse, tiek soduose — jos suteikia spalvų pavasarį, gerina dirvožemį, tačiau jų auginimas turi būti atsakingas dėl galimos invazijos ir toksinių savybių.

Klausimai ir atsakymai

K: Kokiai šeimai priklauso šluotos?

K: Kur galima rasti šluotų ir jų giminaičių?

K: Kokią aplinką mėgsta dauguma šluotų?

K: Kokio aukščio paprastai užauga paprastoji šluota?

K: Kiek šalčiui atsparios paprastosios šluotos?

K: Kokios savybės būdingos visoms šios grupės gentims?

K: Kokių spalvų yra daugumos rūšių žiedai?

Paieška pagal raidę