Uolinis šepetinis valkatas (angl. brush-tailed rock-wallaby, taip pat small-eared rock-wallaby) — tai mažesnė skruzdėdinių šeimos valkatų rūšis Petrogale penicillata, priklausanti wallaby grupės gyvūnams. Tai viena iš kelių Petrogale genties uolinių valkatų, pasižyminčių ilgoku, šiek tiek pūkuotu uodegos galu (iš čia kilęs pavadinimas „šepetinis“).

Aprašymas

Augmenijos kamufliažą primenančios rudos–pilkos spalvos kailis, šviesesnės pilvo dalies ir kontrastingesnės juostos aplink akis bei snukį padeda rūšiai slėptis uolėtose buveinėse. Kūno ilgis (be uodegos) yra vidutiniškai vidutinio dydžio valabatauto atstovas, uodega ilga ir stipri — ji naudojama pusiausvyrai ant nelygaus uolėto reljefo. Patinai paprastai stambesni už pateles.

Paplitimas ir buveinė

Rūšis paplitusi Australijoje, gyvenanti Didžiojo skiriamojo kalnagūbrio (Great Dividing Range) uolose ir tarpekliuose nuo maždaug 100 km į šiaurės vakarus nuo Brisbano iki Grampijonų pietvakarių Viktorijos valstijoje. Jos natūralios buveinės apima tiek drėgnuosius atogrąžų miškus, tiek sarius skleročių priekrantės miškus ir uolėtus skardžius. Dėl specifinių reikalavimų — prieigos prie uolų, šaltinių ir maitinimosi plotų — populiacijos yra fragmentuotos ir dažnai išsidėstę dėmėmis.

Elgsena ir mityba

Uolinis šepetinis valkatas dažniausiai aktyvus sutemus ir paryčiais, nors kartais stebimas ir dieną ramesnėse vietose. Jis slepiasi urvuose, tarpekliuose ir uolų plyšiuose, kur randa saugią vietą nuo plėšrūnų. Maitinasi žole, lapais, žolinėmis augalų dalimis ir kartais vaisiais ar žievėmis. Dėl gyvenimo uolėtose vietovėse šiai rūšiai svarbus geras skonių ir judesių pojūtis — uodega padeda išlaikyti pusiausvyrą.

Dauginimasis

Kaip ir kiti vaikiukų (marsupialų) atstovai, Petrogale penicillata turi trumpą nėštumą, po kurio kūdikis (joey) tolimesniam vystymuisi persikelia į motinos maišelį. Jauniklis praleidžia maišelyje keletą mėnesių, kol tampa pakankamai savarankiškas išeiti į išorę. Poravimosi sezonai gali priklausyti nuo buveinės sąlygų ir maisto gausos.

Grėsmės ir išsaugojimo priemonės

Populiacijos sumažėjimą lemia kelios pagrindinės priežastys:

  • Buveinės praradimas ir fragmentacija dėl žemės naudojimo pokyčių, žemės ūkio ir intensyvių gaisrų;
  • Invaziniai plėšrūnai — rudieji lapės ir naminiai katinai medžioja valkatus, ypač jauniklius;
  • Konkurrencija su pašalinėmis žolėdarėmis (pvz., ožkomis, avių bandomis) už maistą ir sklende;
  • Genetinė izoliacija mažose, atskirtose populiacijose, mažinanti atsparumą ligoms ir aplinkos pokyčiams.

Dėl šių priežasčių rūšies gausumas sumažėjo pietinėse ir vakarų arealo dalyse. Šiaurinėje Naujojo Pietų Velso ir pietinėje Kvinslendo dalyse rūšis vis dar pakankamai paplitusi, tačiau Viktorijos valstijoje ji beveik išnykusi: Grampiano nacionaliniame parke registruojami vos keli individai (pranešimuose minima apie keturis), o Rytų Gippslando rajone — apie 20 individų.

Išsaugojimo pastangos

Tiriamos ir taikomos įvairios priemonės rūšiai išsaugoti: buveinių atstatymas, plėšrūnų kontrolė, populiacijų persikėlimai ir atkūrimo programos. Pvz., Naujojo Pietų Velso Dženolano urvuose 1988 m. buvo paleista maždaug 80 valabijų atkūrimo tikslais, tačiau iki 1992 m. išliko tik septyni individai — tai parodė, koks sudėtingas ir rizikingas gali būti reintrdukcijų procesas be nuoseklių apsaugos priemonių ir priežiūros.

Išsaugojimas reikalauja nuoseklaus ilgalaikio stebėjimo, miestelių ir žemės savininkų bendradarbiavimo bei prevencinių priemonių prieš invazines rūšis ir gaisrus. Į sėkmingą apsaugą įtraukiami tiek moksliniai stebėjimai, tiek vietos bendruomenių iniciatyvos.