Kategorinis imperatyvas — Kanto etikos apibrėžimas ir pavyzdžiai

Sužinokite Immanuelio Kanto kategorinio imperatyvo esmę, skirtumą nuo hipotetinio imperatyvo ir praktines maksimas — aiškūs paaiškinimai ir pavyzdžiai kasdieniams moraliniams pasirinkimams.

Kategorinis imperatyvas – tai filosofo Immanuelio Kanto idėja apie etiką. Kantas teigė, kad „imperatyvas“ reiškia tai, ką žmogus privalo daryti. Pavyzdžiui: jei žmogus trokšta vandens, jam būtina atsigerti. Tačiau jis skyrė dvi imperatyvų rūšis: hipotetinį ir kategorišką. Hipotetinis imperatyvas siejasi su tam tikru tikslu („jei nori X, turi daryti Y“), o kategorinis imperatyvas – tai moralinė pareiga, galiojanti visada ir visose situacijose, nepriklausomai nuo individualių norų ar pasekmių.

Hipotetinis ir kategorinis imperatyvas

Hipotetinis imperatyvas – tai praktinė taisyklė, kurią žmogus turi vykdyti tik siekdamas konkretaus tikslo. Pavyzdys: „Jeigu noriu nustoti jausti troškulį, turiu išgerti vandenį.“ Tokios taisyklės priklauso nuo asmeninių poreikių ir situacijų.

Kategorinis imperatyvas skiriasi tuo, kad jis nurodo pareigą, kuri galioja visiems žmonėms ir visada, nepriklausomai nuo to, kokių tikslų jie siekia. Pagal Kantą, etinis veikimas turi remtis tokia pareiga, o ne tik situaciniais motyvais ar asmeninėmis naudomis.

Maksima ir universalumo testas

Kantas taip pat įvedė sąvoką maksima – trumpą teiginį, kuriuo apibūdiname savo ketinimą: ką darysime ir kodėl. Norėdami patikrinti, ar maksima yra morali, galime pritaikyti kategoriško imperatyvo universalumo testą: ar galėtume norėti, kad ta pati maksima taptų visuotinai galiojančia taisykle? Jei taip – maksima laikoma suderinama su kategoriniu imperatyvu; jei ne – ji yra netinkama.

Kanto originalios kategorinio imperatyvo formulės yra kelios, tarp jų svarbiausios:

• Universalumo formulė: „Elkis tik pagal tą maksimalą, kurią tuo pačiu metu gali norėti, kad ji taptų visuotine įstatymo forma.“
• Žmogaus kaip tikslo formulė: „Elkiesi taip, kad visados naudotum žmoniją tiek savyje, tiek kitose asmenyse, kaip tikslą, o ne vien tik kaip priemonę.“
• Karalystės pabaigų formulė: „Elkiesi pagal maksimas, kurias galėtum įsivaizduoti kaip visuotinės teisės kuriamąsias taisykles bendruomenėje, kurioje kiekvienas yra tiek subjektas, tiek teisėjas moralės įstatymams.“

Kantinis pavyzdys — ištroškęs žmogus

Kanto mintys apie kategorinį ir hipotetinį imperatyvą iliustruojamos ištroškusio žmogaus pavyzdžiu. Šiame straipsnyje pateikti pavyzdžiai ir trys citatos padeda suprasti, kaip maksimos ir kategorinis imperatyvas veikia sprendimų priėmimą.

Vyras, vienai nakčiai užsidaręs kambaryje, su savimi neturėjo nieko, išskyrus butelį vandens. Vyras visą dieną nieko negėrė ir labai ištroško. Šį žmogų galime pavadinti "ištroškusiu žmogumi". Hipotetinis imperatyvas galėtų būti toks: "Ištroškęs žmogus turi gerti vandenį, jei nori nustoti būti ištroškęs". Jei ištroškęs žmogus gyventų pagal šiuo hipotetiniu imperatyvu pagrįstą maksimą, ji galėtų būti tokia: "Jei tik galiu, geriu vandenį, kai tik esu ištroškęs".

Tokioje situacijoje gerti vandenį nėra moralinis pasirinkimas pagal kategorinį imperatyvą – tai pragmatiškas, būtinai iškylantis veiksmas. Tačiau jei į situaciją įsikiša kitas asmuo, moralinė dilema tampa aktuali.

Po kelių minučių į kambarį atvedamas antras vyras. Abiem vyrams pasakoma, kad jie bus kambaryje visą naktį ir kad niekas kitas iki ryto pas juos negrįš. Ištroškęs vyras dar neatidarė vandens butelio. Naujasis vyras jau daug dienų nieko negeria. Antrasis vyras akivaizdžiai miršta nuo dehidratacijos. Jei jam greitai nebus duota vandens, jis mirs. Šį antrąjį vyrą galime pavadinti "mirštančiu žmogumi".

Dabar ištroškęs žmogus turi rinktis: pasilikti vandens butelį sau ar pasidalinti su mirštančiuoju. Pagal Kanto universalumo testą jis turi įvertinti savo maksimas: ar norėtų, kad jo elgesio taisyklė taptų visuotine? Jei jis laikosi maksimų, panašių į Auksinę taisyklę ar į žmogaus kaip tikslo formulę, sprendimas aiškus — greičiausiai dalytis.

Ištroškęs žmogus negyvena pagal maksimą "Geriu vandenį, kai esu ištroškęs", nes ši maksima neatitinka kategorinio imperatyvo visuotinio įvykdymo kriterijaus. Ištroškęs žmogus tiki, kad kategorinis imperatyvas yra auksinė taisyklė. Norėdamas būti etiškas žmogus, Ištroškęs žmogus tiki, kad visada turi elgtis su kitais taip, kaip norėtų, kad jie elgtųsi su juo. Remdamasis kategoriniu imperatyvu - Auksine taisykle, Ištroškęs žmogus priėmė maksimą: "Aš duosiu viską, ką galiu, bet kuriam sutiktam žmogui, jei tam žmogui to, ką turiu, reikia daug labiau nei man pačiam. "

Pagal šią maksimą ištroškęs žmogus nusprendžia atiduoti vandenį mirštančiajam. Kad ir kokia būtų galutinė pasekmė (šiuo atveju – tragiška), Kantas pabrėžia, kad moralumas priklauso nuo pasirinkimo motyvo (intencijos), o ne nuo rezultato.

Ištroškęs žmogus duoda vandens mirštančiajam. Mirštantysis išgeria beveik visą butelį, bet užspringsta išgėręs paskutinį gurkšnį. Ištroškęs žmogus nieko negali padaryti, kad sustabdytų užspringimą, ir mirštantis žmogus miršta.

Kantinis požiūris į moralumą

Svarbiausias Kanto teiginys – moralumas priklauso nuo motyvo (intencijos) ir nuo to, ar veiksmas atitinka pareigą. Tai vadinama deontologija: veiksmų moralumas vertinamas pagal pačią taisyklę ar pareigą, o ne pagal pasekmes. Kantas taip pat teigė, jog su kitais žmonėmis reikia elgtis kaip su asmenimis, o ne kaip su įrankiais — tai reiškia gerbti kiekvieno asmens autonomiją ir orumą.

Kritika ir dažniausios abejonės

• Rigidumas: kritikai sako, kad Kanto principai kartais pernelyg griežtai reikalauja vykdyti pareigą net tada, kai pasekmės yra labai blogos.
• Pareigų konfliktai: ne visada aišku, ką daryti, kai dvi pareigos konfliktuoja (pvz., sakyti tiesą ar apsaugoti gyvybę).
• Ignoravimas pasekmių: kai kurie mano, kad visiškai atmetus pasekmes prarandama praktinė etikos svarba realiame gyvenime.
• Universalumo testas gali būti interpretuojamas įvairiai, todėl skirtingi žmonės gali pateisinti skirtingas maksimas kaip „universalias“.

Praktinė reikšmė ir šiuolaikinė taikomoji etika

Kanto idėjos turi didelę įtaką šiuolaikinei moralinei filosofijai, žmogaus teisėms ir teisės teorijai. Principai apie žmogaus orumą ir elgesį su žmonėmis kaip su tikslu patys savaime įkvėpė žmogaus teisių doktrinas ir daugelį etikos kodeksų profesijose. Nors praktikoje kai kada reikalingas kompromisas tarp deontologijos ir konsekuencializmo, Kanto samprotavimai suteikia tvirtą pagrindą diskutavimui apie motyvus, pagarbą asmeniui ir universalias pareigas.

Apibendrinant: kategorinis imperatyvas – tai idėja, kad mūsų veiksmai turi būti pagrįsti tokiomis taisyklėmis (maksimomis), kuriomis galėtume norėti, jog jos taptų visuotinėmis. Kantas pabrėžia moralės racionalumą, pareigą ir pagarbą žmogui kaip asmeniui; tuo pačiu jo teorija kelia svarbius klausimus ir diskusijas apie praktinį moralės taikymą.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra kategorinis imperatyvas?

K: Kas yra hipotetinis imperatyvas?

K: Kas yra maksima?

Klausimas: Kaip Kantas paaiškino savo mintis apie tai, kaip laikytis kategorinio imperatyvo?

Klausimas: Kaip maksimos gali padėti mums išmokti etinių maksimų?

Klausimas: Kokia buvo ištroškusio žmogaus maksima?

Paieška pagal raidę