Lyginamumas yra mokslo filosofijos sąvoka, susijusi su galimybe palyginti skirtingas mokslines teorijas ir nustatyti, kuri iš jų yra tikslesnė arba geriau paaiškina stebėjimus. Teorijos vadinamos suderinamomis, jei egzistuoja aiškūs kriterijai ir metodai, leidžiantys jas palyginti; priešingu atveju jos laikomos nesuderinamomis arba nepalyginamomis.

Sąvoka ir minties užuomazgos

Už lyginamumo ir nesuderinamumo idėjos slypi prielaida, kad pasaulį galima aprašyti įvairiais būdais ir kad nėra vienintelio universalaus metodo, kuriuo būtų galima objektyviai nuspręsti, kuri iš alternatyvių aprašymo schemų yra „teisinga“. Kai kurie mąstytojai teigia, kad skirtingos mokslinės tradicijos arba paradigmos yra iš esmės nesuderinamos — jos naudoja skirtingas sąvokas, problemas, metodus ir standartus, todėl negalima jų tarpusavyje tiesiogiai palyginti.

Istoriniai pavyzdžiai

  • Pavyzdžiai iš mokslo istorijos: Ptolemėjaus geocentrinė astronomija ir Koperniko heliocentrinis modelis, arba aristoteline fizika ir Niutono mechanika — visi šie atvejai rodo, kaip skirtingos teorijos gali naudoti skirtingas prielaidas ir terminus, todėl pradinis palyginimas nėra trivialus.
  • Cheminės revoliucijos pavyzdys: flogistono teorija prieš oksidacijos idėjas — skirtingos teorijos klasifikavo ir aiškino reiškinius kitaip, todėl vertinimas reikalavo naujų eksperimentinių priemonių ir naujų sąvokų.
  • Modernaus mąstymo pavyzdys: klasikinės sąvokos, tokios kaip „masa“, kito reikšmė einant nuo klasikinės mechanikos prie reliatyvumo teorijos.

Kuhn, Feyerabend ir Popperis

Thomas Kuhnas plėtojo idėją, kad mokslo istorijoje egzistuoja ilgų laikotarpių normaliosios mokslo veikla, kurią kartais pertraukia revoliucijos — paradigmų pakeitimai. Kuhnas teigė, jog keičiant paradigmas keičiasi ir pati mokslo suvokimo sistema: kai paradigmos keičiasi, pasaulis keičiasi kartu su jomis. Tokiu būdu palyginimas tarp paradigmos A ir paradigmos B gali būti sudėtingas, nes jos kitaip mato, ko apskritai reikia paaiškinti ir kaip vertinti paaiškinimus.

Paulas Feyerabendas (Paulas Feyerabendas) dar labiau pabrėžė nesuderinamumo galimybes ir kritiškumą prieš vieningos metodologijos idėją. Jis gynė laisvesnį mokslo praktikų pasirinkimą (kartais apibūdinamą kaip „anything goes“) ir teigė, kad tam tikri teiginiai gali būti ne-moksliniai, bet nebūtinai klaidingi, jei juos vertiname pagal kitokias tradicijas.

Tokios idėjos iš esmės buvo nukreiptos prieš Karlą Popperį ir jo sampratą apie falsifikaciją. Popperis teigė, kad teorijos turi būti griežtai testuojamos ir, jei jos prieštarauja empirinėms faktinėms išvadoms, turi būti atmestos (falsifikuotos). Kuhnas ir Feyerabendas kritikavo šią vienareikšmę idėją, rodydami, kad faktai ir testai patys yra interpretuojami per tam tikrą teorinį karkasą.

Tipai ir priežastys

  • Sintaktinis nesuderinamumas – skirtingos teorijos naudoja nepajungiamas formalias sistemas arba skirtingą teorinę logiką.
  • Semantinis nesuderinamumas – tos pačios sąvokos gali turėti skirtingas reikšmes skirtingose paradigmose (pvz., „masa“ ar „energija“ prieš ir po tam tikrų teorinių perrašymų).
  • Metodologinis nesuderinamumas – skiriasi, kas laikoma leistinu įrodymu ar priimtina eksperimentine praktika.

Pasekmės ir filosofinės implikacijos

Nesuderinamumo idėja turi svarbių pasekmių:

  • Ji kelia klausimą apie mokslo pažangą: ar pažanga yra objektyvus priartėjimas prie tiesos, ar tiesiog pokyčiai tarp skirtingų pažinimo praktikų?
  • Ji kelia grėsmes teorijų objektyvumui — jei kriterijai yra teoriškai priklausomi, tuomet argumentai už vieną teoriją gali būti „vidiniai“ tam tikrai tradicijai.
  • Ji pabrėžia, kad stebėjimai yra teorijos priklausomi: net stebėjimų faktai gali būti interpretuojami skirtingai priklausomai nuo teorinio konteksto.

Kritika ir alternatyvos

Daugelis filosofų mano, kad visiškas nesuderinamumas yra per griežtas teiginys. Buvo pasiūlyta, kad incommensurability dažniau pasireiškia dalinėmis semantinėmis arba metodologinėmis nesutapimomis, kurias galima spręsti per:

  • vertinimą pagal bendrus eksperimentinius rezultatus ir empirinį atitikimą;
  • aiškesnę sąvokų perkėlimo ir vertimo praktiką tarp tradicijų;
  • kriterijų plėtotę, kurie, nors ir teoriškai daliniai, leidžia priimti racionalius argumentus tarp šalininkų skirtingų teorijų (pvz., geresnis prognozavimas, platesnis paaiškinimų diapazonas, problemų sprendimo galia).

Alternatyvūs požiūriai — pavyzdžiui, Imre Lakatošo tyrimų programų koncepcija — siūlo, kad mokslo konkurencija vyksta tarp ilgalaikių programų, kurias galima vertinti pagal jų įgūdžius generuoti naujas prognozes ir plėtoti heuristikas, nors ir pripažįstant, kad vertinimo kriterijai nėra visiškai nepriklausomi nuo teorijų.

Išvados

Nesuderinamumas mokslo filosofijoje pažymi problemą, kai teorijos ar paradigmų rinkiniai naudoja skirtingas sąvokas, metodus ir standartus, todėl tiesioginis palyginimas tampa sudėtingas arba net neįmanomas. Tai nereikalauja, kad visiškai uždraustume lyginimą — greičiau rodo, kad vertinimo procesas yra sudėtingesnis, istorinis ir teorinis, ir reikalauja atviresnio dėmesio sąvokų, metodų ir interpretacijų skirtumams. Daugelis šiuolaikinių filosofų linkę pripažinti ribotą, dažnoje praktikoje sprendžiamą nesuderinamumą, o ne radikalų, absoliutų teorijų nepalankumą.