Alfonso La Marmora (1804 m. lapkričio 18 d. – 1878 m. sausio 5 d.), arba Alfonso Ferrero La Marmora, Alfonso Lamarmora ir Alfonso Ferrero, Cavaliere La Marmora - italų generolas ir valstybės veikėjas. Gimė Turine turtingoje ir kilmingoje šeimoje: jo tėvas buvo markizas. Per ilgą karjerą La Marmora tapo vienu iš svarbiausių Sardinijos karalystės kariuomenės organizatorių ir reikšmingu politiku Italijos suvienijimo laikotarpiu.

Karinė karjera ir reformos

1822 m. jis baigė Turino karo akademiją ir pradėjo karinę tarnybą. 1856 m. buvo paaukštintas iki generolo. Kaip karo ministras Sardinijos karalystėje (du kartus dirbo Massimo D'Azeglio ir Camillo Cavour vyriausybėse), La Marmora inicijavo plataus masto kariuomenės reformą, siekdamas modernizuoti pajėgas ir paruošti jas būsimoms politinėms bei karinėms užduotims.

  • 1854 m. priimtas įstatymas pagerino karių parengtį ir discipliną, pertvarkė įdarbinimo sistemą ir karių atranką.
  • Padidintas kariuomenės skaičius iki maždaug 60 000 vyrų; nors iš jų aktyvioje tarnyboje buvo tik maža dalis, reformos siekė ilgainiui didinti nuolatinį personalą.
  • Įsteigtos naujos karininkų akademijos ir pertvarkytos mokymo programos, atnaujinta artilerija bei logistikos, sveikatos ir administracinė tarnyba.
  • Buvo padvigubinti šaulių padaliniai ir sustiprinta lengvoji kavalerija, dalinai sumažinant sunkiųjų raitelių reikšmę.

Šios reformos suteikė Sardinijos/Italijos kariuomenei modernesnį pamatą, nors jų įgyvendinimas ir išlaikymas reikalavo laiko bei lėšų.

Krymo karas ir diplomatija

1855 m. La Marmora atsistatydino iš karo ministro pareigų, nes vadovavo Sardinijos enviado kontingentui į Krymo karą. Siuntimas į Krymą turėjo ir karinį, ir politinį tikslą: parodyti Sardinijos pasirengimą dalyvauti didžiųjų Europos valstybių reikalavimuose ir laimėti Didžiųjų galių palankumą Italijos suvienijimo klausimais. Patirtis Kryme sustiprino jo reputaciją tarptautinėje arenoje.

Politikos karjera: ministras pirmininkas ir administracinės pareigos

Nuo 1859 m. liepos 19 d. iki 1860 m. sausio 21 d. La Marmora buvo Sardinijos karalystės ministras pirmininkas. Po Italijos susivienijimo jis ėjo svarbias administracines pareigas: buvo Milano gubernatorius ir Neapolio prefektas, kur rūpinosi naujai suvienytos valstybės administracine integracija ir viešąja tvarka regionuose, turinčiuose skirtingą administracinę tradiciją.

1864–1866: ministras pirmininkas ir Trečiasis nepriklausomybės karas

Istorinės dešinės narys La Marmora nuo 1864 m. rugsėjo 18 d. iki 1866 m. liepos 20 d. buvo Italijos karalystės ministras pirmininkas ir tuo pačiu užsienio reikalų ministras. Jo vyriausybė sprendė klausimus, susijusius su Italijos vidas politine padėtimi Europoje ir pasirengimu naujai konfrontacijai su Austrija.

Atsistatydinęs iš pareigų, La Marmora dar kartą stojo į karinę tarnybą Trečiojoje Italijos nepriklausomybės karo kampanijoje (1866 m.), kuri vyko tuo pačiu metu kaip Austrijos ir Prūsijos karas. Šioje kampanijoje Italija patyrė skaudžių pralaimėjimų, ypač sausumoje (pvz., prie Custoza) ir jūroje (adriatinė dvikova prie Lissos), dalinai dėl koordinacijos trūkumų ir strateginių sprendimų stokos. La Marmora buvo kritikuojamas už tam tikras karines klaidas ir už tai, kad kariuomenės vadovavimas nebuvo pakankamai nuoseklus.

Vėlesni metai ir palikimas

1870 m. jis pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos. Mirė Florencijoje ir buvo palaidotas Bielos San Sebastiano bažnyčioje. Jo brolis Alessandro La Marmora yra žinomas kaip Bersaglieri korpuso įkūrėjas, o pats Alfonso La Marmora paliko mišrą paveldą: jis pagerino ir modernizavo kariuomenės struktūrą bei administraciją, bet jo karinė veikla 1866 m. dažnai vertinama kritiškai dėl prarastų galimybių.

Istorinė reikšmė: La Marmora prisidėjo prie Sardinijos/Italijos kariuomenės profesionalizavimo ir naujos valstybės konsolidacijos. Jo reformos sudarė pagrindą vėlesnėms karinėms perorganizacijoms, o politinė veikla – tiek sėkminga, tiek klaidų kupina – atspindėjo sudėtingą laikotarpį Italijos suvienijimo istorijoje.