Alfredas Henris Sturtevantas (1891 m. lapkričio 21 d. – 1970 m. balandžio 5 d.) buvo vienas iš svarbiausių XX a. genetikos tyrėjų. 1913 m. jis sudarė pirmąjį genetinį chromosomų žemėlapį, naudodamas Drosophila melanogaster kaip modelinį organizmą. Savo karjeros metu Sturtevantas kartu su Thomu Huntu Morganu (Thomas Hunt Morgan) padėjo pagrindus chromosomų teorijai ir genus išdėstančios linijinės tvarkos supratimui.
Mokslo indėlis
1913 m. Sturtevantas parodė, kad genai išsidėsto tam tikra tvarka chromosomoje ir kad atstumas tarp genų gali būti įvertintas pagal rekombinacijos dažnį. Šis požiūris leido sukurti pirmuosius genų žemėlapius, kurie tapo esminiu įrankiu genetikoje: jie aiškino, kaip paveldimos savybės gali būti susietos su chromosomų segmentais ir kaip genetinė rekombinacija formuoja rūšių variacijas. Sturtevanto metodai ir aiškus analitinis stilius vėliau buvo pritaikyti daugelyje organizmų ir tapo pagrindu šiuolaikinei molekulinei ir populiacinės genetikos praktikai.
Santykiai su kolegomis
Morganas tiek rėmė, tiek kartais slopino Sturtevanto karjerą: būdamas garsus grupės vadovas, Morganas suteikė Sturtevantui galimybes ir laboratorines sąlygas, tačiau daugumą viešųjų nuopelnų už laboratorijos atradimus dažnai prisiimdavo pats. Dėl to Sturtevantas, nors ir buvo pagrindinis laboratorijos tyrėjas, neatsirado tarp 1933 m. Nobelio premijos laureatų.
Vėliau Sturtevantas bendradarbiavo su Teodosijumi Dobžanskiu, tyrinėdamas natūralių drozofilų populiacijų genetiką ir evoliucines dinamikas. Jų bendradarbiavimas, ypač susijęs su populiacijų struktūra ir inversionų reikšme adaptacijai, reikšmingai prisidėjo prie evoliucinės genetikos plėtros. Tačiau asmeniniai ir moksliniai nesutarimai galiausiai sukėlė jų išsiskyrimą.
Apdovanojimai ir palikimas
Sturtevantas buvo plačiai vertinamas už savo analitinius gebėjimus, kruopštumą ir aiškų raštą moksle — jis parašė daugelį svarbių straipsnių ir apžvalgų, kurie taps nuoroda ateities tyrėjams. Nors Nobelio premija jam nebuvo suteikta, 1967 m. jis buvo apdovanotas Nacionaliniu mokslo medaliu, pripažįstant jo ilgalaikį indėlį į genetiką.
Sturtevanto paveldas – genų žemėlapių idėja ir metodiškas požiūris į genetinę analizę – tapo kertiniu akmeniu modernios genetikos, turėjusio įtakos tiek fundamentiniams genetiniams tyrimams, tiek praktiniams taikymams, pavyzdžiui, medicininės genetikos ir evoliucinės biologijos srityse.