"Deepwater Horizon" naftos išsiliejimas dar vadinamas BP naftos išsiliejimu, Meksikos įlankos naftos išsiliejimu arba "Macondo" sprogimu. Tai buvo vienas didžiausių istorijoje naftos išsiliejimų Meksikos įlankoje. Įvykis prasidėjo 2010 m. balandžio 20 d., kai platformos Deepwater Horizon gręžimo įranga sprogo — per sprogimą žuvo 11 darbininkų ir dar mažiausiai 17 žmonių buvo sužeista.

Kas įvyko ir kiek naftos išsiliejo

Po sprogimo ir platformos nuskendimo naftos gręžinio Macondo žiotys buvo ilgą laiką atviros, todėl į vandenį išsiliejo didelis kiekis žalios naftos. Pradiniuose pranešimuose pateiktos skirtingos srautų ir bendro išsiliejusio kiekio vertės. Vėliau nepriklausoma ekspertų grupė (Flow Rate Technical Group) ir JAV institucijos nustatė, kad bendras išsiliejusios naftos kiekis siekė maždaug 4,9 mln. barelių (apie 780×103 m3). Pradiniu laikotarpiu nuotėkis galėjo siekti dešimtis tūkstančių barelių per dieną; srautas per laiką kito ir galutinė suma nustatyta po ilgo tyrimo.

Bandymų sustabdyti nuotėkį eiga

Pirmieji bandymai užblokuoti šulinį (pvz., vadinamasis "top kill") nepasiteisino. Buvo bandoma naudoti gelį ir smėlį (mud and cement) norint užpildyti vamzdį, tačiau spaudimas ir nuotėkis trukdė operacijoms. Liepos viduryje (apie liepos 15–19 d.) ant trūkusio šulinio vamzdžio buvo uždėtas laikinas dangtelis (containment cap), todėl nuotėkis aikštėje buvo sustabdytas ir laikinai kontroliuojamas. Galutinis šulinio užgrobimas ir amžinasis užsandarintas pasiektas, kai rugsėjo viduryje buvo baigti išgręžti pakaitiniai šuliniai (relief wells) ir gręžinys užplombuotas cementu.

Valymo darbai ir panaudotos priemonės

Valymo ir sušvelninimo priemonės apėmė:

  • paviršinio naftos surinkimą specialiais laivais ir tinklais (skimmers);
  • naftos deginimą kontroliuotais įgaisais (controlled burns) ant vandens paviršiaus;
  • barjerų ir užtvarų (booms) montavimą, kad būtų apsaugoti krantai ir pelkės;
  • cheminių dispersantų (pirmiausia Corexit) naudojimą, tiek paviršiuje, tiek dideliame gylyje, siekiant suskaidyti plūstančius paviršinius lašus — šis sprendimas sulaukė kritikos dėl galimos toksinės įtakos jūrų ekosistemoms ir žmonių sveikatai;
  • krantų, pelkių ir estuarijų mechaninį valymą ir gyvūnų gelbėjimo bei reabilitacijos operacijas.

Ekologiniai ir ekonominiai padariniai

Išsiliejimas paveikė gyvūnų ir augalų buveines Meksikos įlankoje: žuvo arba nukentėjo tūkstančiai paukščių, žuvų ir jūrinių žinduolių, smarkiai nukentėjo koraliniai rifai bei pelkės. Mokslininkai taip pat rado naftos sluoksnius po vandeniu — vadinamuosius požeminius arba povandeninius „plaukus“, kurių iš viršaus ne visada buvo matyti. Dėl išsiliejimo nukentėjo ir vietos žvejybos bei turizmo bendruomenės: įvyko uždarymai, kvotos ir draudimai, sumažėjo turisto srautas, kilo žuvininkystės produkcijos nuosmukis.

Valymo ir apsaugos darbai buvo skirti saugoti šimtus mylių paplūdimių, pelkių ir estuarijų palei šiaurinę Meksikos įlankos pakrantę. Jų pasekmės tęsėsi metų metus — tiek ekologiniu, tiek socialiniu ir ekonominiu požiūriu.

Atsakomybė, teisminiai procesai ir kompensacijos

JAV vyriausybė kaip pagrindinę atsakomybę įvardijo bendrovę "British Petroleum" (BP), kuri buvo Macondo šulinio operatorė, tačiau tyrimai taip pat atkreipė dėmesį į kitas suinteresuotas šalis, kaip platformos savininkę Transocean ir paslaugų bendroves (pvz., Halliburton). Dėl incidento vyko daugybė tyrimų ir teismų.

BP prisiėmė daug išlaidų valymui ir kompensacijoms. Per keletą metų kompanija sumokėjo dešimtis milijardų dolerių už valymo darbus, civilines kompensacijas ir baudžiamąsias nuobaudas. 2012 m. BP sutiko susimokėti baudų ir kompensacijų paketą (įskaitant baudžiamąsias sankcijas), o vėlesniais metais pasiektos didelės civilinės bylinėjimosi išmokos — galutiniai susitarimai su Jungtinių Valstijų valdžia ir valstijomis viršijo keliasdešimt milijardų dolerių.

Pasekmės reguliavimui ir saugai

Po Deepwater Horizon incidento JAV pertvarkė ir sustiprino vyriausybines reguliavimo institucijas, atsakingas už pakrančių ir jūros išteklių valdymą bei saugą. Buvo pakeisti griežtesni reikalavimai gręžimo saugai, avarijų reagavimui ir naftos išsiliejimų prevencijai. Taip pat padidinta privalomų atsargų ir padarytos reformos valstybinėse agentūrose, atsakingose už jūrų išteklių priežiūrą.

Ilgalaikiai tyrimai ir neaiškumai

2011 m. pabaigoje JAV pakrančių apsaugos operatyvinė mokslinė patariamoji grupė pareiškė, kad nebėra atvirų vandenyno teritorijų, kurias reikėtų specialiai išvalyti nuo išsiliejusios naftos, tačiau jie taip pat pabrėžė, kad kranto ir pelkių būklė gali būti ne visai aiški ir tam reikalingi tęstiniai tyrimai. Moksliniai tyrimai rodo, kad kai kurios ekosistemos atsigauna palengva, bet liko ilgalaikių poveikių — pvz., žuvų populiacijų pakitimai, pelkių degradacija ir poveikis koralams. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys į žmonių sveikatos padarinius — tiek tiesiogiai su valymo darbais susijusį poveikį, tiek psichologinius ir socialinius padarinius vietinėms bendruomenėms.

Deepwater Horizon katastrofa tapo svarbiu pamąstymu apie gylųjį gręžimą, operacijų saugą, cheminių priemonių naudojimą ir greitą reagavimą į panašias ekologines krizes. Tyrimai ir monitoringas dėl šio išsiliejimo poveikio tęsiasi iki šiol.