Élie Ducommun (1833 m. vasario 19 d. - 1906 m. gruodžio 7 d.) buvo žymus šveicarų taikos aktyvistas ir organizatorius. 1902 m. jis pelnė Nobelio taikos premiją kartu su Šarliu Albertu Gobatu už nuopelnus tarptautinei taikai ir arbitražui bei už vadovavimą pirmosioms tarptautinėms taikos iniciatyvoms.

Ducommun gimė 1833 m. vasario 19 d. Ženevoje, Šveicarijoje. Pradžioje jis dirbo auklėtoju ir kalbų mokytoju, vėliau – žurnalistu ir vertėju. 1869–1873 m. Ducommun dirbo Federalinėje kanceliarijoje, kur įgijo administracinės ir diplomatinės patirties, reikalingos vėlesnei tarptautinei veiklai.

1867 m. jis prisidėjo prie Taikos ir laisvės lygos (Ligue de la paix et de la liberté) įkūrimo ir aktyviai skatino taikos idėjas Europos visuomenėje. 1873–1891 m. Ducommun dirbo Jura-Simplono bendrovės sekretoriumi, išlaikydamas glaudžius ryšius su įvairiomis visuomeninėmis organizacijomis ir praktikuodamas precizišką administracinį darbą.

1891 m. jis buvo paskirtas naujai įsteigto Tarptautinio taikos biuro (Bureau international de la paix), pirmosios nuolatinės nevyriausybinės tarptautinės taikos organizacijos, įsikūrusios Berne, direktoriumi. Ducommun atsisakė gauti atlyginimą už šias pareigas, pabrėždamas, kad dirba dėl idealizmo ir įsitikinimo, o ne dėl asmeninės naudos. Jo kuklumas, pasišventimas ir gabumai organizuoti administracinę veiklą leido Biurui tapti nuolatine informacijos, ryšių ir arbitražo iniciatyvų centre.

Jo indėlis apėmė:

  • Tarptautinių kontaktų ir korespondencijos plėtrą tarp taikos judėjimų ir valstybių institucijų,
  • konferencijų, susitikimų ir mokslinių-praktinių renginių organizavimą,
  • taikos idėjų sklaidą per leidinius ir ataskaitas bei informacijos kaupimą apie arbitražus ir taikos sutartis.

Dėl šių nuopelnų 1902 m. Ducommun ir Šarles Alberas Gobatas pasidalijo Nobelio taikos premija, kuri tuo metu pagerbė jų vadovavimą Tarptautiniam taikos biurui ir indėlį į taikaus ginčų sprendimo metodų sklaidą.

Ducommun vadovavo Biurui iki mirties ir išliko gerbiamu, bet santūriu taikos judėjimo atstovu. Jis mirė 1906 m. gruodžio 7 d. Berne, Šveicarijoje, sulaukęs 73 metų. Jo palikimas – sustiprinta tarptautinių taikos organizacijų tradicija bei pavyzdys, kaip administracinis nuoseklumas ir idealizmas gali tapti konkrečių tarptautinių rezultatų pagrindu.