Korpuso ženklelius Amerikos pilietinio karo metais Sąjungos armijos kariai iš pradžių nešiojo ant karinės kepurės viršaus, kairėje kepurės pusėje arba virš kairės krūtinės kišenės. Šią idėją pasiūlė generolas majoras Philipas Kearny. Mūšio metu jis papeikė karininkus, kurie, kaip paaiškėjo, buvo ne jo vadovaujami. Kad tai nepasikartotų, jis įsakė savo divizijos vyrams ant kepurių prisisiūti 2 colių (51 mm) raudono audinio kvadratą. Šią idėją perėmė generolas majoras Džozefas Hukeris (Joseph Hooker), pradėjęs vadovauti Potomako armijai. Taip buvo siekiama, kad bet kurį kareivį būtų galima atpažinti per atstumą.
Kilmė ir tolesnis vystymasis. Kearny iniciatyva – paprastas raudonas kvadratas – įrodė savo naudą identifikacijoje. Kai Džozefas Hukeris (Joseph Hooker) ėmėsi pertvarkyti Potomako armiją, jo štabo narys generolas majoras Danielis Butterfield suformulavo labiau standartizuotą ženklelių sistemą. Butterfield pasiūlė, kad kiekvienas korpusas turėtų savo išskirtinį formos ženklelį, o divizijos būtų pažymėtos skirtingomis spalvomis: pirmoji divizija – raudona, antroji – balta, trečioji – mėlyna. Vėliau, kai atsirado papildomų divizijų, naudotos ir kitos spalvos (pvz., žalia ar geltona), tad sistema kai kuriose pajėgose tapo lankstesnė.
Nešiojimo vietos ir medžiagos. Ženkleliai buvo pritvirtinami įvairiai: siuvami ant kepurių (kepės, kepi), prisegami arba prikalami ant kepurių viršaus, prisegiami ant krūtinės kišenės arba ant peties juostų. Karininkai dažnai turėjo metalines arba išraiškingesnes versijas, o eiliniai kariai – siuvinėtus arba iš popieriaus/žalvario pagamintus ženklus. Dalis ženklelių buvo taip pat pritvirtinti prie vėliavų, krepšių arba įvairios asmeninės įrangos, kad identifikacija būtų akivaizdi ir kitose situacijose, ne tik stovinčiųjų rikiuotėje.
Funkcija ir reikšmė. Pagrindinės ženklelių paskirties buvo kelios:
- Praktiška: greita identifikacija mūšio lauke ir sumažinta rizika, kad draugai supainios savo ir svetimas pajėgas.
- Karinė kontrolė: paprasta nustatyti, kuriai komandai priklauso karys, kas padėjo vadovams priimti greitus sprendimus.
- Moralė ir savimonė: ženkleliai tapo pasididžiavimo ir lojalumo simboliu – kariai identifikavo save su konkrečiu korpusu arba divizija.
Skirtumai tarp sąjungininkų ir konfederačių. Nors sąjunginės pajėgos (ypač Potomako armija) greitai priėmė sistemą ir ją standartizavo, Konfederacijos armijos neturėjo tokios vieningos ženklelių tradicijos – jų naudojimas buvo mažiau suvienodintas, dažnai priklausė nuo atskiro vieneto iniciatyvos ar regioninių tradicijų.
Paveldas ir kolekcionavimas. Po karo korpusų ženkleliai tapo svarbiais reliktais: veteranų susivienijimai juos naudojo susitikimuose, o istorikai ir kolekcionieriai vertina juos kaip informacijos šaltinį apie vienetų sudėtį, dislokaciją ir dalyvavimą mūšiuose. Originalūs audinio, žalvario ar popieriniai ženkleliai yra vertinami muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Apibendrinimas. Paprastas Philipo Kearny raudonas kvadratas davė pradžią platesnei identifikacijos praktikai, kurią išplėtojo Joseph Hooker ir Daniel Butterfield. Korpuso ženkleliai padėjo tvarkyti sudėtingą mūšio aplinką, ugdė vienetų dvasią ir paliko ilgalaikį kultūrinį bei istorinį paveldą.
