Kinų pėdų rišimas: tradicija, istorija ir sveikatos pasekmės

Kinų pėdų rišimas: nuo Songų dvaro tradicijos ir socialinio statuso simbolio iki žiaurių sveikatos pasekmių — istorija, mitai ir medicininis poveikis.

Pėdų rišimas yra senas kinų paprotys, kai mergaičių pėdos apvyniojamos audeklu ir formuojamos taip, kad suaugusios išliktų labai mažos — pagal tradiciją dažnai ne daugiau kaip 3 coliai (7,6 cm) ilgio (neaugtų.)

Kas tai buvo ir kaip atlikdavo

Pėdų rišimas paprastai pradėdavo būti taikomas vaikystėje, dažniausiai tarp 4 ir 9 metų. Procesas apimdavo pirštų sulaužymą arba sulenkimą į pado pusę ir tada kruopštų, labai tvirtą audinio tvarsčio prisegimą, kad pėdos kaukštelė būtų sulenkta ir išlaikytų mažą ilgį. Siekiant išgauti reikiamą formą, praktika kartais buvo atkakliai tęsiama metų metus. Taip susidarydavo charakteringi mažų pėdų bruožai ir specialūs batai, skirti surištoms kojoms nešioti (vadinami „lotus shoes“).

Istorija ir plitimas

Kai kurios kinų legendos byloja, kad žmonės pradėjo rišti moterų pėdas dar Šangų dinastijos laikais (1700–1027 m. pr. m. e.). Tačiau raštuose dažniau minima, jog pėdų rišimas išpopuliarėjo Songų dinastijos (960–1279 m. po Kr.) dvaruose. Iš pradžių tai buvo elito kultūros dalis, vėliau per kelis šimtmečius paprotys išplito žemesniuose socialiniuose sluoksniuose ir tapo plataus masto privalumu, ypač iki XVII a.

Socialinė reikšmė

Kojų rišimas buvo stiprus socialinės padėties ženklas: surištos pėdos rodė, kad moteris priklauso aukštesnei klasei ir neturi dirbti sunkaus fizinio darbo. Tai taip pat buvo grožio ir vedybinės vertės simbolis — mažos, iškreiptos pėdos dažnai laikytos patraukliais bruožais, padedančiais geriau ištekėti. Tačiau šis idealas skatino ir daug žalos: žemesnių klasių tėvai siekė, kad jų dukros įgytų geresnes ištekėjimo galimybes, todėl rišimas paplito plačiau.

Motyvai ir vertinimai

Egzistuoja įvairūs paaiškinimai, kodėl tradicija įsitvirtino. Kai kurie teigia, jog moterys buvo verčiamos susirišti kojas ir dėl erotinių priežasčių — maža pėda ir specifinis vaikščiojimo būdas galėjo būti laikomi seksualiniu traukos elementu. Kiti pabrėžia socialinio statuso ir patriarchalinių normų svarbą. Kai kurie kritikai mano, kad pėdų rišimas žemina ir žeidžia moteris, tačiau yra ir tų, kurie laiko tokias kritikas šališkas ir perkeliančias šiuolaikinius vakarietiškus vertinimus į kitą kultūrinę erdvę.

Sveikatos pasekmės

Pėdų rišimas turėjo rimtų ir dažnai nuolatinių sveikatos pasekmių:

• Mechaninės traumos: pirštai sulaužomi arba stipriai sulenkiami, dažnai susidaro deformacijos ir lūžiai, kurie blogai gyja.
• Lėtinės skausmo būklės: daugelis moterų kentė nuolatinį skausmą vaikštant, stovint ar atlikinėjant kasdienius darbus.
• Infekcijos ir opelės: prastai prižiūrimos arba per daug aptemptos pėdos linkusios prie žaizdų ir infekcijų.
• Gaitos sutrikimai ir raumenų atrofija: pakeitus pėdos poziciją, keičiasi eisena, apkrova persiskirsto, gali vystytis sąnarių artrozė ir nugaros problemos.
• Poveikis gyvenimo kokybei: surištos pėdos ribojo moterų judrumą ir darbinę veiklą, o senatvėje dažnai reikėjo papildomos priežiūros.

Tokia žala išliko ilgai: fizinės pėdų rišimo pasekmės Kinijos visuomenėje buvo juntamos dar ir vėlesnėse kartose, ypač tarp 70–80 metų amžiaus moterų, remiantis San Francisko universiteto paskelbto tyrimo duomenimis.

Draudimai ir judėjimai prieš praktiką

Kai Mandžiūrijoje susikūrė Čingų dinastija, Mandžiūrijos imperatoriai priėmė daugybę įstatymų, draudusių rišti kojas, tačiau šie draudimai sunkiai veikė praktikoje. 1874 m. Šanchajuje vienas britų kunigas surengė pirmąjį kovos su pėdų rišimu komitetą (žmonių susirinkimą), o vėliau prie judėjimo prisijungė ir kinų reformatoriai bei krikščioniškos misijos.

Žlugus Čingų dinastijai, respublikos valdžia toliau stengėsi užkirsti kelią pėdų rišimui: po 1915 m. moterims, kurios vis dar turėjo surištas kojas, būdavo skiriamos baudos. XX a. pradžioje vakarietiška mada vis labiau veikė Kiniją ir prisidėjo prie pokyčių šeimos ir grožio normose.

Galiausiai Kinijos Liaudies Respublika oficialiai uždraudė pėdų rišimą, tačiau praktika išliko tam tikrose bendruomenėse ilgiau. Pagal Xinhua naujienų agentūros pranešimus, paskutinis fabrikas, gaminęs batus surištoms kojoms, nustojo veikti 1998 m. Harbine.

Šiuolaikinis požiūris ir atmintis

Šiuo metu pėdų rišimas daugumoje Kinijos regionų yra praeitis, bet jis vis dar įtrauktas į diskusijas apie lytį, grožio normas ir kultūrinį paveldą. Istoriniai tyrimai, memuarai ir muziejų ekspozicijos nagrinėja šios praktikos priežastis ir pasekmes. Dalis vyresnių moterų, turėjusių surištas pėdas, vis dar gyvena ir jų patirtys prisideda prie supratimo, kaip giliai tradicija paveikė šeimas ir bendruomenes.

Apibendrinant: pėdų rišimas buvo sudėtingas socialinis reiškinys — tuo pat metu grožio idealas, socialinės padėties ženklas ir priežastis didelių sveikatos kančių. Jo istorija atspindi platesnius pokyčius Kinijos visuomenėje, šeimoje ir kultūriniuose standartuose per paskutinius kelis šimtmečius.

Klausimai ir atsakymai

K: Kada prasidėjo pėdų rišimas?

K: Koks buvo pėdų rišimo tikslas?

K: Kiek laiko buvo rišamos kojos?

K: Kas nutiko, kai Mandžiūrijoje susikūrė Čingų dinastija?

Klausimas: Kas nutiko 1874 m. dėl pėdų rišimo?

K: Kaip vakarietiška mada paveikė Kiniją XX a. pradžioje?

K: Kada Kinijoje pagaliau baigėsi kojų rišimas?

Paieška pagal raidę