Keturragė antilopė (Tetracerus quadricornis) yra mažas lygiapirštis kanopinis, dažnai vadinamas keturragė arba pagal hindi pavadinimą — hindi kalba chousingha. Pavadinimas kilęs iš to, kad patinai turi neįprastą keturių ragų porą — dvi poras viena už kitos — tuo ji skiriasi nuo daugumos kitų galvijų.
Aprašymas
Keturragės antilopės kūno ilgis ir ūgis nėra dideli: pečių aukštis paprastai siekia apie 55–65 cm, o kūno svoris suaugusio patino dažniausiai būna apie 17–25 kg. Kailis yra šviesiai gelsvai rudas arba rudai gelsvas, su baltais pilvo ir krūtinės plotais. Priekinėse kojose dažnai matoma tamsesnė juosta. Patinų ragai — keturi: užpakalinė pora ilgesnė (paprastai apie 8–15 cm), priekinė pora trumpesnė (dažniausiai 3–6 cm). Patelės paprastai būna be ragų arba turi labai mažus rudimentinius ragelius.
Buveinė ir paplitimas
Keturragės antilopės natūraliai gyvenamos pietų Azijoje — daugiausia Indijoje ir Nepale. Jos renkasi sausas arba mišrias sausringas vietas: miškingas krūmynus, sausus lapuočių miškus, krūmokšnius ir atvirus pievų ruožus netoli vandens šaltinių. Paprastai jos vengia tankių drėgnų miškų ir didelių atvirų lygumų, kur nėra slėptuvių.
Elgsena ir mityba
Keturragės antilopės dažniausiai gyvena pavieniui arba labai nedidelėmis grupėmis (patinas su viena arba keliomis patelėmis arba individualūs jaunikliai). Jos yra daugiausia aktyvios auštant ir sutemus (krépsinaminės), bet kartais aktyvios ir per dieną. Minta įvairia augaline medžiaga: žole, lapais, ūgliais, žiedais ir vaisiais — pagal sezoniškumą prisitaiko prie prieinamų maisto išteklių.
Dauginimasis
Poravimasis dažniausiai vyksta atskirais laikotarpiais priklausomai nuo regiono; po apie 6–7 mėnesių trukmės nėštumo patelė pagimdo vieną jauniklį (retai — du). Jaunikliai papildomai slepiami pirmosiomis savaitėmis, kol gauna pakankamai jėgų ir įgūdžių. Brandos pasiekiama maždaug per 1–2 metus.
Priešininkai ir grėsmės
Natūralūs plėšrūnai apima leopar¬dus, šakalus, džiunglių šunis (dhole) ir kartais didesnius plėšrūnus. Pagrindinės žmogaus sukeltos grėsmės yra nelegalinė medžioklė ir buveinių nykimas dėl žemės ūkio plėtros, miškininkystės ir urbanizacijos. Medžiotojai medžioja jas dėl įspūdingo ragų rinkimų ir dėl mėsos, o buveinių suskaidymas mažina tinkamas apsaugos zonas ir prieigą prie maisto bei slėptuvių.
Būsena ir apsauga
Tarptautinė Raudonoji knyga (IUCN) keturragę antilopę priskiria tarp rūšių, kurioms gresia pavojus (pažeidžiamoms arba nykstančioms — statusas gali skirtis pagal atnaujinimus). Dėl medžioklės ir buveinių praradimo populiacija yra sumažėjusi; vertinimai rodo, kad visoje arealo teritorijoje gali būti mažiau nei 10 000 suaugusių individų. Dėl to svarbu vykdyti apsaugos priemones: saugoti buveines, mažinti brakonieriavimą, steigti ir valdyti saugomas teritorijas bei vykdyti stebėseną.
Pastabos
Šiandien keturragių antilopių Afrikoje nėra, tačiau iš fosilinių ir filogenetinių duomenų galima spręsti, kad jų protėviai arba artimi giminaičiai galėjo būti platesnio arealo gyvūnai praeityje. Dėl specifinių ekologinių reikalavimų ir žmogaus poveikio keturragių arealas susitraukė iki pietų Azijos arealo.
Norint geriau suprasti keturragių antilopių būklę ir apsaugos poreikius, būtinos nuolatinės populiacijos stebėsenos, moksliniai tyrimai apie jų ekologiją ir plačios regioninės apsaugos iniciatyvos.