Hatikva (taip pat verčiama kaip Hatikva arba be balsių H-t-k-v hebrajiškai: התקוה, „Viltis“) yra Izraelio nacionalinis himnas. Dainos tema — ilgalaikė žydų tautos viltis sugrįžti į savo istorinę tėvynę, į Eretz Yisrael (Siono žemę) ir Jeruzalę.

Žodžius XIX a. pabaigoje parašė poetas Neftalis Imberas (hebrajiškai Naftali Herz Imber). Pirminis kūrinys buvo devynių strofių eilėraštis, pavadintas תקותנו (Tikvatenu), arba „Mūsų viltis“. Šiuolaikinėje giesmėje naudojama tik pirmoji Imbero eilėraščio strofa ir priedainis; priedainio paskutinė eilutė vėliau buvo perrašyta ir įgavo šiandieną vartojamą formuluotę.

Muziką himnui pritaikė Samuelis Cohenas; melodija kilusi iš populiarios liaudies dainos, kurios tikroji kilmė kai kuriais atvejais ginčijama (yra panašumų su Rytų ir Rytų Europos liaudies melodijomis). Hatikva yra minorinės tonacijos, todėl melodija gali skambėti liūdnai ar ilgesingai — tai puikiai dera su dainos tematika apie ilgesį ir troškimą. Nepaisant to, žodžiai perteikia stiprią viltį, kad ilgesys vieną dieną virs laisve ir džiaugsmu.

Hatikva tapo sionistų judėjimo himnu XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmojoje pusėje. Po 1948 m., kuomet buvo paskelbta Izraelio valstybė, „Hatikva“ tapo valstybės himnu de facto; vėliau jo padėtis buvo įtvirtinta ir teisės aktuose (tai patvirtino Izraelio institucijos, kad himnas turi oficialų statusą). Nuo to laiko „Hatikva“ giedama valstybinių ceremonijų, karinių ir diplomatinių renginių metu, taip pat tarptautinių sporto varžybų ir mokyklų šventėse.

Himno tekstas akcentuoja žydų tautos istorinius ryšius su Siono žeme ir Jeruzale, todėl kartais kyla diskusijų apie jo reprezentatyvumą įvairioms šalies gyventojų grupėms. Vieni laiko jį gyvu tautos ilgesio ir atgaivos simboliu, kiti — priminimu apie tautinį pobūdį, kuris gali neapimti visų Izraelio gyventojų tapatybių. Nepaisant to, „Hatikva“ išlieka svarbia kultūrine ir istorinė verte tautos kolektyvinei atminčiai.

Trumpai: „Hatikva“ – tai trumpas himnas, kilęs iš ilgesnio XIX a. eilėraščio; muzika pritaikyta iš liaudies melodijos; daina sujungia liūdesį (melodija) ir viltį (žodžiai) bei nuo sionistinio laikotarpio iki šių dienų išlieka Izraelio valstybės simboliu.