Hebrajai: senovės semitų tauta, Izraelio ir arabų protėviai

Hebrajai (hebrajiškai: עברים arba עברייים) - senovės semitų tauta Artimuosiuose Rytuose. Jie yra izraelitų, Izaoko sūnaus, ir arabų, Izmaelio sūnaus, protėviai, kilę iš Nojaus sūnaus Šemo ir pusbrolio Jafeto bei Chamo palikuonių.

Apie jų pabėgimą iš Senovės Egipto pasakojama Toroje, angliškai vadinamoje Išėjimo knygoje, hebrajiškai - Šemot שמות.

Etninė kilmė ir pavadinimai

Terminas hebrajai istoriniuose šaltiniuose vartojamas įvairiai: Biblijoje jis dažnai reiškia ankstyvuosius patriarchinius kūrinius ir jų palikuonis, vėliau — tautą, kuri tapo žinoma kaip izraelitai. Hebrajų pavadinimo kilmė nėra visiškai aiški; viena hipotezių sieja jį su semitiniu žodžiu ʿ-β-r („pereiti, kirsti“), kas galėtų reikšti „kirtusieji (upę)“ arba „iš kitos pusės atėję“. Kai kurie mokslininkai taip pat pastebi panašumą su egiptiečių terminu Habiru, naudojamu tam tikroms nomadų grupėms apibūdinti, bet ryšys nėra patvirtintas vienareikšmiškai.

Biblijos tradicija ir pasakojimai

Biblijoje hebrajai atsiranda pasakojimuose apie patriarchus: Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir jų sūnus. Tradicija teigia, kad jų palikuonys išvyko į Senovės Egipto, ten išbuvo vergystėje ir vėliau išsilaisvino per vadinamąjį Išėjimą (Toros Šemot). Šis pasakojimas yra pagrindinė judaizmo, krikščionybės ir islamo naratyvų dalis.

Reikia pabrėžti skirtumą tarp religinių tradicijų ir istorinio tyrimo: dauguma archeologų ir istorikų laiko Išėjimo istoriją religiniu ir tautiniu pasakojimu, o ne tiesiogine, vienam faktiniam įvykiui atitinkančia ataskaita. Archeologinių įrodymų, patvirtinančių masinį hebrajų skaičių, išėjusi iš Egipto ir keliaujantį per dykumas tokiu mastu, kaip aprašyta Biblijoje, trūksta arba jie interpretuojami įvairiai.

Kalba, kultūra ir religija

Hebrajų kalba priklauso vakarų semitų kalbų grupei. Ji vystėsi iš senųjų kanaaninės-kalbos šakų, vėliau tapo Izraelio karalystės kultūros kalba. Dauguma Hebrajų Biblijos tekstų parašyti senąja hebrajų kalba; vėliau šnekamoji hebrajų kalba sumažėjo po Babilono tremties, bet buvo gyva liturgijoje ir raštuose. XIX–XX a. sukurtas atgaivintas moderniosios hebrajų variantas, tapęs Izraelio valstybės oficialia kalba.

Kultūriškai hebrajai buvo panašūs į kitas semitų grupes: agrarinės ir ganytojiškos tradicijos, šeimos ir klaninės struktūros, ritualai, šventyklų ir vėliau sinagogos institucijos vystėsi per šimtmečius. Religija palaipsniui perėjo nuo tautinės politeistinės praktikos prie monoteizmo, pristatant Jahvę kaip vienintelį Dievą — tai procesas, kuris užtruko kelis šimtmečius.

Istorija ir archeologiniai duomenys

• Bronzos amžiuje ir ankstyvajame geležies amžiuje regione, kuris vėliau tapo Izraeliu ir Palestinos teritorija, egzistavo įvairios kanaaninės bendruomenės.
• Archeologiniai duomenys rodo, kad izraelitų tapatybė formavosi vietiniuose kontekstuose, iš dalies iš vietinių kanaaniečių bendruomenių, o dalis medžiagos rodo ir migracijos elementus.
• Viena ryškiausių išorinių užuominų apie ankstyvą Izraelio egzistavimą yra Egipto faraono Merneptacho paminklas (apie XIII a. pr. m. e.), kuriame minimas „Izraelis“ kaip regioninis vardas. Vis dėlto archeologai toliau diskutuoja apie tikslius tautos susidarymo procesus ir laikotarpius.

Paveldas ir modernios interpretacijos

Šiuolaikinės tautos, kurios savęs gali laikyti hebrajų palikuonimis, apima žydus (daugelis jų identifikuoja save kaip izraelitų palikuonis) bei kai kurias arabų bendruomenes, kurios tradiciškai sieja savo kilmę su Izmaeliu (Išmaeliu). Tačiau šie genealoginiai teiginiai dažnai yra tiek kultūrinio, tiek religinių pasakojimų produktas, ir genetiniai ar archeologiniai duomenys ne visada juos vienareikšmiškai patvirtina.

Terminas „hebrajai“ taip pat istorijoje buvo naudojamas įvairiai: senovės tekstuose, vėlesnėse religinėse interpretacijose, literatūroje ir moderniuose politiniuose diskursuose. Ši sąvoka turi tiek istorinę, tiek simbolinę reikšmę — ji apima tiek konkretų senovės etninį vienetą, tiek platesnį religinį ir kultūrinį paveldą.

Svarbu prisiminti

• Religiniai šaltiniai (pvz., Torah) pateikia esmines tradicijas apie hebrajų kilmę ir Išėjimą, tačiau istorinis ir archeologinis vertinimas dažnai interpretuoja šiuos naratyvus kritiškai.
• Mokslinis konsensus neatmeta religinių pasakojimų vertės kaip kultūrinės ir tautinės savo laiko dokumentacijos, tačiau linkęs skirti skirtį tarp mitinės tradicijos ir vienareikšmiškai patvirtinamo istorinio fakto.
• Paveldas tęsiasi iki šių dienų per kalbą, religiją, tradicijas ir materialųjį palikimą.

Šis aprašymas siekia sujungti tradicinius pasakojimus ir šiuolaikinius istorinius bei archeologinius supratimus apie hebrajus, pateikiant aiškų ir prieinamą vaizdą ne tik apie senovės tautą, bet ir apie jos ilgalaikį poveikį vėlesnėms kultūroms bei religijoms.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra hebrajai?

K: Kas yra izraelitų ir arabų protėviai?

K: Iš ko kilę hebrajai?

K: Kokia knyga hebrajų kalba pasakoja apie hebrajų pabėgimą iš senovės Egipto?

K: Kaip vadinasi knyga anglų kalba, kurioje pasakojama apie hebrajų pabėgimą iš senovės Egipto?

K: Kaip pasakojama apie hebrajų pabėgimą iš senovės Egipto?

K: Kas yra Tora?

Paieška pagal raidę